Kiekvieną dieną ir kiekvieną gyvenimą ir kiekvienam sociumo individui laisvė yra gyvenimo esminė vertė. Taškas. Šauktukas! Klaustukas?

     Senaisiais būtaisiais laikais laisvė elementariausiai reiškė fizinio būvio atramas - išgyventi, pramisti, nebūti užpultam kitos genties. Pasauliui civilizuojantis, jam plečiantis ir bendrėjant imtos aktualizuoti intelektinės laisvės – spaudos, žodžio, balsavimo, lyčių, moterų, vaikų, gyvūnų etc. Šios suminėtos laisvės, aišku, yra galimybių pobūdžio. Kaip abonementas. Tau jis suteiktas, bet nebūtinai yra valia juo naudotis. Kaip ir žmogaus teisių deklaracija, kaip ir valstybių konstitucijos.

     O kas iš pirminės laisvės, kuri net nebuvo taip įvardinta, sukūrė nelaisvę? Gi jos ekscelencija baimė. Kuri radosi iš atskirumo jausmo, iš pasaulio skirstymo į savus ir svetimus. Ir tada, jau būdami nelaisvi, jau elgdamiesi nelaisvai žmonės ėmė kurti struktūras (valstybės kariuomenės policija etc.), kurios neva padėtų turėti tąją siekiamybę, garantuotų tąją laisvę.

     Ar žmogaus laisvė, įforminta teisėmis, įstatymais, potvarkiais, taisyklėmis, nurodymais, rekomendacijomis, tebėra laisvė? Laisvė tik „iš demokratijos“, „iš kodekso“, „iš konstitucijos“... Laisvei savaime „egzistuoti negalima“, jeigu ji nesurašyta ir neįforminta įstatymiškai. Taigi taip mūsų vartojama, taip mūsų suvokiama laisvė tėra šakėmis ant vandens rašyta.

     Andriaus Repšio demonstruojamos įkalinimo vietų vaizdų fotografijos mums, Europos Sąjungos žiūrovams, proga pamintyti apie savo „turimą“ laisvę su čia pat, kiekviename žingsnyje, esančia nelaisve. Siūlau timptelėti šį siūlo galą. Pažiūrėkime, kur jis nuveda ar išveda.

     Kokius nelaisvės vaizdus fotografas mums parodė? Aprobuotus kontroliuojančios institucijos, suderintus, nedirginančius, humaniškus. Kitaip mūsų gyvenimo socialioje organizacijoje tiesiog neįmanoma! Jeigu tik įvairaus rango prižiūrėtojams ir kontrolieriams pasidingotų, kad tai gresia jų pačių saugumui, jų religijai, jeigu vos kiltų bent menkiausias įtarimas, iškart! būtų užkirsta bet kokia veika, čia pat bet kokiam menui, bet kokiai demokratijai būtų užtrenktos geležinės durys.

     Andriaus Repšio drono pagalba iš viršaus nufotografuotos įkalinimo įstaigų teritorijos regimos lyg žaidimų aikštelės. Iš tikrųjų, iš tikrųjų tose vidaus aikštėse nubraižytos krepšinio žaidimo žymos. Šyptelėjau sau, kažin ar tik Lietuvos kalėjimų aikštės pašvęstos krepšiniui? Štai stovėdamas galerijoje priešais didžiaformatę fotografiją, kraipau galvą: kairiajame aikštės šone krepšinio stovas, dešiniajame futbolo vartai.

     Lietuvos Respublikos kalėjimų kiemus šioje parodoje asocijuoju it atverstus draudžiamus žemėlapius, lyg slaptas schemas. Įstabūs, gluminantys akylaus stebėtojo sukolekcionuoti fotoliudijimai. Daug gražios geometrinės estetikos! Stačiakampiški užtvarai, kuriuose privalomai marširuoja prie savo ilgų ir juodų šešėlių „pririštos“ anonimiškos figūros. Žvilgt, virš tvorų spygliuotų vielų girliandų praskrendantys taikos balandžiai. Jiems nė motais! Jiems neuždraudžiama laisvė nusišikti ant kalinio nugaros ar pareigūno kepurės.

     Civilinio gyvenimo palaidi žaidimai, neatitikę reglamento, kaipmat nutraukiami. Žaidėjai, pažeidę įstatyminę laisvę, yra perkeliami į kitą smėlio dėžę, į ypatingai prižiūrimas uždaras teritorijas. Su kitokiomis, judėjimą, veiklą, komunikaciją ribojančiomis taisyklėmis. Įkalintajam paskiriama konkreti vieta, skiriamas tam tikras laikas, paskiriama elgesio disciplina.

O kas yra nusikaltėliai? Kurie nesielgė ne pagal taisykles. Kurie nepakluso taisyklėms. Kurie geidė gyventi kitaip. Kurie buvo drąsesni, laisvesni, tiesmukiškesni, atviresni, instinktyvesni.

     Mūsų gyvenime uždrausta žaisti patį gyvenimą. Gyvenime mokoma būti rimtam, gyvenimą mokoma vargti ir kęsti. Laikantis nerašytų dvigubų standartų. Išmokus uodegų vizginimo ir dantų rodymo diplomatijos. Žaisti valia tik tam tikrose vietose, legalizuotose smėlio dėžėse. „Tad nuo pat vaikystės mums neleidžiama paragauti laisvės, nes sužinoję, kas yra laisvė, mes nenusileisime, nesutiksime su kompromisais, nenorėsime gyventi tamsioje kameroje. Veikiau mirsime, negu leisime kam nors save pavergti. Tapsime užsispyrę“. (Radžnišas Čandra Mohanas Džainas)

     Kalinimo už nusikalstamas veikas sąlygose Europos Sąjungos direktyvos rekomenduoja, kad vienam kaliniui kameros dydis turėtų būti bent 4 kvadratiniai metrai. O kiek mums, gyvenantiems šiapus tvoros, yra suteikta vietos gyvenime? Mažyliui – lovelės gardas, troleibuse – sėdynė, ofise – sėdynė, kavinėje – kėdė, tualete – klozetas, naktį – lova, per pietus – stalo atkarpa, mirus – 1,2 m x 0,5 m karstas ar urna 1,8-2,7 kilogramų pelenams.

     Akivaizdu, kad labai panašiai atrodytų ir mūsų vadinamos laisvės teritorijos, Andriaus Repšio nufotografuotos iš dangaus! Žvilgtelėkime, anava: aptverti daržiukai, sodeliai su kiemais, mūsų automobilių stovėjimo aikštelės, vaikų darželiai, mokyklos su stadionais, bažnyčios su šventoriais ir, žinoma, įstabios išpuoselėtos kapinės. Ir jokiu būdu nepamirštant ypač savivaldybių, ypač ministerijų, ypač vyriausybės rūmų, ypač parlamento, ypač prezidentūros. Šie išvardyti taip pat yra tam tikros rūšies zonos, į kurias eilinis pilietis (be leidimo, be kvietimo ir be patikros) nepateks. A propos, žmogus išsyk nebėra laisvas, kai yra pilietis.

     Frazė „Pasodinti į kalėjimą“ yra alogiška. Kažin ar ten sėdima? Ten vaikštoma - privalomai. Ekspozicijos monitoriuose regiu pirmyn atgal marširuojančiuosius. Lyg triušius narvuose, lyg dresuotus žiurkėnus. Distancija įprasta – nuo sienos iki sienos, nuo sienos iki sienos. Menu, vidurinėje mokykloje mano mokymosi laikais buvome tokie triušiai - pertraukų metu koridoriuje sukome ir sukome privalomuosius ratus.

     O kiek žmogui gyvenime yra skirta laisvės? Pirmų pirmiausia jam įdiegiama laisvės samprata, kas jau yra sąlyga. Kiek tos laisvės jis gali legaliai naudoti? Nuo pat mažens žmogus yra ribojamas, sulaikomas nuo savaiminio žinojimo, nuo prigimtinės tiesos. Žmogui „įstatoma“ kalba, „įstatomas“ elgesys, nurodomos kryptys, sužymimi draudžiamieji ir nukreipiamieji ženklai. Įdiegiamos vertės ir prasmės paradigmos. Liepiama primygtinai laikytis kitų patirčių, aklai tikėti visomis istorijomis iš praeities.

Kiekvienam mūsų suteikti vaidmenys, kiekvieno iš mūsų vaidyba yra amžinas kalėjimas. Mums diegiama ir diegiama būti nuo nors kitu. Toks visuomenės modelis galioja nuo amžių amžinųjų.

     Kaliniai tobulai vaidina kalinius, nes iš jų nieko kito ir nesitikima. Net išėjus į laisvę, jie iki pat gyvenimo pabaigos dorųjų akimis matomi su nusikaltėlio kauke. Kalėjimų prižiūrėtojai irgi tobulai vaidina savo „geruosius“ ir „teisiuosius“ vaidmenis. Nelaisvės ratas sukasi / sukamas! Aš labirinte, tu labirinte, jis, ji labirinte. Kad vis sudėtingiau būtų rasti išeitį, jis nuolat perkonstruojamas, kas kartą perpiešiamas. Kad jau, regis, atkapstomas algoritmas netaptų laisve. O labirinto viduryje „juokiasi“ dvidantis ad absurdum kaukėtas dievas.

     P. S. 2020 m. pataisos įstaigose per eilinius tarnybinės veiklos vertinimus daugiau nei 1 tūkst. darbuotojų padidintas darbo užmokestis, vidutiniškai po 154 Eur (10,4 proc.). Beveik 600 statutinių valstybės tarnautojų darbo užmokestis didėjo vidutiniškai 147 Eur (10 proc.). (http://www.kaldep.lt/lt/kalejimu-departamentas/auktualijos/naujienos-kaldep/dideja-bausmiu-vykdymo-medx.html)