Viktoro Trublenkovo vietovaizdžiai: vidinių patirčių maršrutai
Šioje publikacijoje sudėtos mano jaunystės fotografijos iš 1975–1990 metų laikotarpio Klaipėdoje. Tuomet buvau vadinamas avangardistu, bet nesijaučiau niekuo ypatingu – fotografavau kaip jaučiau ir kaip mačiau. Man tai buvo akivaizdžiausias realizmas.
Tai mano jaunystė – šiek tiek protesto, bandymo padaryti savaip, kitaip, eiti keliu, kuriuo, kaip tada atrodė, niekas iki manęs nėjo. Įprastoje to meto kasdienybėje ieškojau savitos tikrovės apraiškų. Klaipėdoje gan dažnas yra rūkas, todėl jo mano darbuose netrūksta: jis pakeičia vietovaizdžius, tai, kas atrodo įprasta ir banalu, pavyzdžiui, industriniai objektai, betono luitai, miesto peizažai, užslinkus rūkui pasikeičia, tampa sunkiau apčiuopiama ir įvardijama.
Visa ši estetika bei kompozicijos — daugiau iš intuicijos, nuojautų, vidinių patirčių skaitant įvairią literatūrą, klausantis muzikos, iš galvojimų ir svarstymų apie pasaulį, laiką, gyvenimą ir kitus dalykus. Niekada nekūriau fotografijų ciklų. Kiekvienas darbas man – tai atskiras ir savarankiškas kūrinys, kuriam nereikia jokio papildymo kitais vaizdais.
Visas pasakojimas ir iliustracijos
(Multimedija parengta įgyvendinant bendrą 15min ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos projektą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“)
