Vytenio Jankūno „Prospekto galerijoje“ demonstruojamus vaizdus reflektuoja žiūrovas Ričardas Šileika

     Vytenio Jankūno itin pagaviai ir įžvalgiai sugaudytos, nutvertos (o podraug sutvertos!) dabarties pasaulyje manipuliuojamo kataklizmo tragikomedijos mizanscenos.

     Fotografijose - iš užkulisių, iš avanscenų išnirusios personos. Iš įprastos rutinos, iš kasdieniškiausios kasdienos į fotografo regimą lauką įžengiantys, įvinguriuojantys, įsibraunantys žmonės. Ir čia pat akimirksniškai virstantys personažais. Iškart tampantys aktoriais savaiminiame ar susigalvotame ar režisuojamame spektaklyje.

     Fotografavusiojo sumanyta ir naudota foninė juoduma ypač intensyviai pulsuojanti. Toji ultra deep black yra ir įtraukianti, ir ištraukianti. Pats iš pirmo žvilgsnio manytai „bekalbis“ fonas (tai yra tai, ko nebeliko, kas buvo nepageidauta) veikia magiškai. Taigi fono anuliavimas suteikia idealiai palankią galimybę ir valią veikti herojui. Vien sąlygų ir aplinkybių (su)valdymas proporcingai (ir neproporcingai) turi įtakos veikėjų irgi paties veiksmo charakteristikai.

     Kiek protagonisto ar įasmeninamo objekto iškalbingai išraiškai reikalinga aplinkuma, kontekstas? Klasikiniame teatre įprastai visa gaivalinga jėga veikdavo aktorius - pirmu ir pagrindiniu smuiku. Jo balso tembras, pozų ir laikysenos išraiška, gestai, mimikos. Šiuolaikinėse scenose gausiai naudojama butaforija, rekvizitas, sudėtingos techninės konstrukcijos, pagalbinės videoprojekcijos. Ar tai dėl aktoriaus subejėgiškėjimo? Ar iš dabarties multiplikacinės daugiažanrystės mados?

   Ar pajėgi žmogiškoji sąmonė stebėti objektus ir aplinką be identifikavimo, be personifikavimo, priėmimo ar atstūmimo, prieštaravimo reakcijos?

     Šie Vytenio Jankūno nufotografuoti personažai (kaip ir mes kiekvienas aliai vieno!) kuria tam tikrą susigalvotą ir įtikėtą (įtikinamą) įvaizdį, kaip gebėdami demonstruoja išskirtinumą. Kad pasislėptų, kad paslėptų savo tikrumą, kad jo net nežinotų.

     Juk nuo pat mažens šeimose vaidmenys yra diegiami ir skatinami, vėliau mokyklose, kolektyvuose, visuose bendravimuose (socialiniuose, ekonominiuose, kūrybiniuose, politiniuose). Ir išauginamas mėgėjiškai profesionalus aktorius savyje. Štai tavo scena, štai tavo podiumas – gyvenimas, kuris težinomas, tepažįstamas, tepatiriamas per demonstravimus, per publikacijas, šou, instagramus ir facebookus, kur knieti a t r o d y t i. Kur privalu šitaipos būti, kad jaustumeisi esąs. Kad patiktum ir tavimi sektų tie, kurie „nepatempia“ savo personalinėse scenose.

   Anot šveicarų psichiatro Karlo Gustavo Jungo, kaukė – tai funkcionali priemonė patenkinti adaptavimosi prie reikiamos aplinkos poreikius ar gauti kitokios naudos, neparodant tikrųjų asmens bruožų. Taigi pasaulinė vaidyba vyko ir vyksta per amžių amžius. To neišvengsi, to nenusipurtysi. Ilgainiui kiekvienas savo kailiu patiria, kad vaidmuo ir kaukė yra paranku. Tai naudojama kaip saviapsauga, o taip pat kaip puolimas. Labai naudinga suvaidinti bet ką, tatai įvardinant savimi.

     Regis, kad archetipiškai ir mūsų gyvenamajame dabar tęsiasi senovės Graikijos teatro vaidinimai. Euripido, Aischilo, Sofoklio tragedijos ir Aristofano komedijos. Kur būdavo dėvimos kaukės. Kur tas pats aktorius vaidinime atlikdavo net kelis personažus. Įdomu ir klusu, kad tų laikų vaidintojai ir dramaturgai buvo itin gerbiami, užimantys svarbias pareigas visuomenėje, netgi buvo atleidžiami nuo mokesčių, nuo karinės tarnybos.

     Fotografo stebimi ir fiksuojami „tikro gyvenimo“ būvantieji persimaišo su čia pat pasirodančiais karnavalininkais. Šieji dar naudoja raguotųjų ar karūnuotųjų garderobą, o žiūrovai dėvi pandemines kaukes. Ir taip jie vieni kitiems tampa ir aktoriai, ir žiūrovai. Viskas persisluoksniuoja, jau nebeaišku, kur yra spektaklio gyvenimas, o kur gyvenimo spektaklis. Masinėse scenose, regėkime, visi su kaukėmis – pagal politinio režisieriaus nurodymus. Ir kaukė gangreit tampa / tapo mados dalimi, netgi fetišu. Siurrealizmas – juk ir yra paprasčiausias kontroliuojamo mūsų gyvenimo realizmas. Tai atliekamų vaidmenų sumaišymas ir sukeitimas. Visuotinio sąmyšio, pasimetimo, nenuovokos, perturbacijos juodame fone.

     Vytenis Jankūnas, keliaudamas per ištuštėjusį ir nužmogėjusį (rusų kalboje yra tai apibūdinantis talpus daiktavardis безлюдье) Niujorko miestą, stabčioja ir dokumentuoja nebetekusias prasmės ir tuo pačiu naudos socialines scenografijas – parduotuvių interjerus, beprekes lentynas, tuščius metro vagonus, neveikiančias parduotuves ir restoranus. Sustabdyta galinga ir purslojanti piniginių daiktinių mainų kasdienė mugė. Nykumos jausmą stiprina didmiesčio šviečiančios reklamos, žėrinčios liuminescencijos. Dykynės akivaizdos ir apokaliptinių nuotaikų prideda vienur kitur gulintys pasliki benamiai, įsitaisę prie nevarstomų durų ar ant nevaikštomų laiptų. Vaiduokliškai praeinančios anonimės būtybės. Taip pat „padėtį kontroliuojantys“ policininkai. Oro uosto laukiamasis pilnas tik oro. Kuris taip pat niekam nereikalingas. Lėktuvas dabar tegali būti „perskaitomas“ kaip didelis žaislas, kaip paminklas. Dance with me.

     Pandeminio meto „gyviausi žmonės“ yra būtojo gyvenimo liudininkai plakatuose ir reklamos skyduose. Fotografijose ironiškai ir teatrališkai iškalbingai šmėsčioja užrašai Story empty, Wrong way, Mask service, Best dogs in NewYork, Cover your face in public. Šie pranešimai ir nuorodos fotografo pasitelkiami kaip scenos ženklai, kaip vaidinimo dalių skirtukai. Regiu, palipėjėlis ant kopėčių riebiomis raidėmis rašo prasmės nebeturintį, todėl absurdišką žodį Freedom. Rašantysis atsukęs nugarą. Taip, geriau jo veido ir nematykime.

     O, jo ekscelencija didžioji niekuma! O, jos eminencija gelianti grožio tuštybė! Niekas nieko nelaukia. Ir niekas neateis. Ir niekas neišgelbės. Bac, mano atmintis atvertė Rimvydo Pupelio mintijimų puslapį „Šiaurės Atėnuose“ – tai irgi apie tai http://www.satenai.lt/2017/04/21/bet-niekas/

     Retoriškai klausiu: sustabdytas gyvenimas vardan gyvybės? Argi gyvenimą įmanoma prievartingai stabdyti? Net karų ir marų laikotarpiais žmonija valgė, gėrė, vogė, dulkinosi, tuokėsi, gimdė! Facebook‘e teko regėti dažnai dalinamą paveikslėlį, kuriame biblinės paskutinės vakarienės scena – ilgastalis be Jėzaus ir apaštalų. Būtų juokinga, bet tame daug graudulio, apmaudo, absurdo ir beprasmiškumo. Beprasmiškumo net vaidinti šventuosius, teisiuosius, įtariamuosius, nusikaltėlius. Pasirodo (pasirodė!), kad homo sapiens galima labai lengvai suvaldyti net be bizūno ar menkiausio ginklo – vien per baimę, vien per mirties baimę!

     Man, einančiajam šios parodos vaizdų stacijas, asociacijų jungiklis spragtelėjo Jimo Jarmuscho filmo „Only Lovers Left Alive“ epizodą, kur vampyrai Adam ir Eva važiuoja automobiliu per naktinį mirusį Detroitą. Kurgi ne!