Vilniaus fotografijos galerijoje veikiančios Gintauto Trimako personalinės parodos „#Slinktys #Dariniai #Spalva” žiūrovo Ričardo Šileikos mintijimai

Vien gėlės yra išmintingos:

vakare

netgi keisdamos spalvą

jos visai nesistengia

pakeisti pasaulio

                 / Donaldas Kajokas /

     Gintautas Trimakas jau seniai veikia fotografijos beobjektėje erdvėje, jam seniai nebereikalingas socialus naratyvas. Jis itin guviai ir receptyviai stebi mus supančiojo būvio apraiškas. Jis visiškai kliaujasi šviesai imliais paviršiais. Sumaniai ir dėmesingai vykdo šviesoraščio ceremonijas ir ritualus.

     Visi egzistuojantys organinio ir neorganinio pasaulio objektai yra šviesai jautrūs paviršiai. Tik, žinia, ne visi šviesos veikiami paviršiai vienodai ar akivaizdžiai „demonstruoja“ pasekmes. Štai visiems aiškus yra floros pavyzdys. Kai pavasarinė skaidrutėlė lapija ir žolija vasarėjant sodrina ir „riebina“ savo žalią koloritą, o rudenėjant mąžta chlorofilas ir vyksta pigmentacija. Tai kintančios šviesos intensyvumo ir jos trukmės, o taip pat temperatūros padariniai.

     Gamtiškosios spalvos - permanentiškai kintamieji dėmenys. Dėl to žmogus ėmėsi kurti ir sukūrė natūralių augalinių, mineralinių uolieninių, vėliau chemiškai sudirbtintų spalvų analogus. Kad galėtų „pasidirbinti sau“ vasaras, žydinčias pievas, gerą nuotaiką ar patirtą meilę visam laikui. Kad galėtų išgyventą gėrį „vartoti“ ir negandų pilkaisiais, gūdžiaisiais laikotarpiais. Todėl labų ir giedrų įvykių, reiškinių atminimus žmogus linkęs dauginti.

     Gintautas Trimakas gi savo kūrinius tveria iš akylios, bet rimastingos stebėsenos, nieko prievartingai nestabdydamas, neatpasakodamas ir nieko „nesumeluodamas“. Jo, regis, baigtiniai meno kūriniai nėra visuotinė, nekintanti tiesa. Autoriaus reminiscencijas ir pergyventas būsenas „iliustruojančiose“ spalvose nepastebimai, bet pastebimai vyksta metamorfozė.

     Gintautas sumaniai ir įžvalgiai sukuria fizikines, chemines ar optines sąlygas kūriniui įvyk(dy)ti. Sudėlioja tam tikrus materialius darinius, šviesos, podraug ir spalvos gaudykles. Jas išeksponavus žiūrovui atveriama akivaizdžiausia valia susekti tuos šviesos kelius. Gintauto pateiktas formas, paruoštus paviršius šviesa „įtatuiruoja“ slysdama, landžiodama, sprūsdama, atšvaituodama. Pulsuojanti savo kintamo ilgio bangomis šviesa pėduoja, brūkšniuoja, taškuoja spalvinėmis gamomis. Iš pustonio / pusspalvės bepauziškai pertekėdama kiton spektro juoston. O šviesos gramatiką Gintautas išmano kaip retas iš mūsų!

     Tokiu pasirinktu būdu menininkas subtiliausiai „aiškina“ (tai tarpukario Lietuvoje vartotas veiksmažodžio „ryškinti“ atitikmuo, dažnai išgirstamas iš paties autoriaus lūpų ) savo dienų vaizdus, virstančius prisiminimais. Kurdamas šviesos „esencijos“ ekspozicinius liudijimus materialiose medžiagose. (Į)rodydamas, kad gyvastingoji esatis yra nenuspėjama, gaivališka, chaotiška ir podraug ritmiška, cikliška, struktūriška.

     Ok, prisipažinkime, ne tūlam šviesa yra atminimas. Kuris iš mūsų prisimena saulės tekėjimą kovo antrąją, kas prisimena saulės laidą liepos dvidešimtąją? Įprastai žmogaus protas atsiminimus klasifikuoja pagal patirtų jausmų jėgą. O jausmai paprastai yra automatiškai „surišami“ su vieta, su objektu, su įvykiu. Ten ir „įkalamas“ prasmės žymuo. O bepriežastinė šviesa, bepriežastinė ramybė ir bepriežastinis džiaugsmas racionaliai ir ekonominei būtybei yra beprasmės efemerijos.

     Autorius ekspozicijoje pateikia ir savo rankos rašto tekstų. Rašymas, išrašymas yra išsisakymas per plaštakos, riešo, pirštų judesius. Brūkšniavimai yra energetinė ritmika, o monotoniškas brūkšniavimas yra meditacija. Leidžianti vidujai susistyguoti, grįžti į balansą, harmonizuotis. Šieji brūkšniavimai yra dienoraščiai. Iš puslapio į puslapį, iš stulpelio į stulpelį vedantys brėžiai čia pateikti ritinių ar lakštų pavidalu. Taipos per amžius buvo perrašomi ir perrašomi visų religijų blunkantys ir yrantys šventraščiai. Visos atsitikusios ar įveltos teksto paklaidos šiandien nepažįstamos kaip klaidos.

     Kvadrate visada yra „pasislėpęs“ apskritimas, kaip ir apskritime yra latentinis kvadratas. Manding, taip ir tamsoje yra galiojanti šviesos konstanta. Kažin ar visatos šviesa yra pasiekiama mūsų akimis? Žinia, žmonių regos sensorinė sistema yra ribota. Mes nematome tamsoje, nors yra gyvių, kurie tokią galimybę turi. Todėl galbūt ir mūsų „vartojama“ šviesa ir iš jos išsipakuojančios (tai irgi Gintauto Trimako dažnas terminas) spalvos yra sąlyginės mūsų realybės tiesos. Vienintelė tiesa tada, kai vidinis dėmesys per mūsų organizmo jutiklius priima esamą dabartį. Be menkiausių prieštaravimo ir kontrolės įvairiažanrių koncepcijų.

     Kaip proto įsitikinimai ir „programos“ perkeičia mūsų reakcijas ir aplinkos suvokumą, taip ir Gintauto naudojami spektriniai filtrai (spalvotos juostelės) perkeičia visą šviesos realybę. Šviesa, spinduliuojanti per tam tikros spalvos filtrą „išaiškina“ nežinomuosius. Taip pulsuojantis pasaulis visada yra nenuspėjamai kitoks. Tik susek, tik pastebėk, kaip tavyje atsiminimas perplaukia į visai kitą atsiminimą, taip ir viena spalva išgvildena kitą spalvą. Manding, iš tikrųjų daiktavardis „spalva“ šiuose mano mintijimuose pernelyg kategoriškas. Nes Gintauto kūryboje viešpatauja perslystantys, persimainantys, persiformuojantys koloritai. Todėl tai labiau vadintina atspalviai, pospalviai, priespalviai, priešspalviai, užspalviai, nuospalviai.

     Atsiminimas tėra būtojo patirtojo tiesa. Persinešta mintimis ar jausenomis į šią dieną. Tai jau buvusio regėto ar jausto šleifas, tai jau „uždirbtos“ patirties projekcija į šiandienos ekraną. Atmintis toli gražu nėra aksioma. Bet ja – tiek individualia, tiek ypač kolektyvine – aklai, nuožmiai ir nuosekliai tikima ir tikinama.

     Atminties reliktai, fosilijos, tam tikros daiktinės apčiuopiamybės įprastai hiperbolizuojamos ir sakralizuojamos. Kaip neginčytinas faktas. Nors fakto logikos nėra nė garstyčios grūdelio. Bet čia visa paslaptis, visa esmė ir yra būtent tasai biblijoje minėtas garstyčios grūdelis. Tačiau jis apie tikėjimą, o ne apie atmintį.

     Gintautui gajoji atmintis gali būti ir dangus, ir vanduo, ir šešėlis. Ilgainiui žmogiška atmintis iš konkrečių įvykių abstrahuojasi į nerišlius vaizdinius. Lygiai kaip asimiliuojasi priebalsiai. Kaip dyla mėnuo, kaip dyla pustyklė, kaip lydosi taukas. Atmintis, kaip ir realūs materijos pavidalai ir formos, keičia pati save. Kaip vanduo virsta garu, vėliau koncentruojasi, jau grįžta sniego ar lietaus krituliais.

     Tad Gintauto Trimako per tam tikrą laiką auginamos ir brandinamos spalvos su/neria ir at/veria atmintį. Tai fenomenalus būdas sužadinti / prižadinti išgyvento laiko ir išgyventų vietų liudijimą. Nors iš Gintauto lūpų ir išgirstu žodį „pastangos“, bet man regis, kad jam visi kūrybos dariniai sukimba savaimių savaime. Autoriaus vidinės slinktys natūraliausiai atpažįsta / išpažįsta pilnatviškąją esatį.

     Šios parodos žiūrovas, manding, neprivalo būtinai žinoti, kaip sukurta / sugauta tokia ar kitokia spalva, neprivalo suprasti, kokiomis „technikomis“ autorius disponuoja. Žiūrovui per akis ir per širdį yra tiesiog pabūti pasiūlytoje erdvėje, išgrynintoje kompozicijoje, autoriaus pateiktame vizualiame darinyje. Žiūrovui čia absoliuti laisvė stebėti ir jausti, ar tatai individualiai jam atliepia, ataidi, atspalviuoja.