Ir kas gi ko nėra kolekcionavęs! Vaikai būdami – kramtomosios gumos popierėlius, saldainių popierėlius. Automobilių modeliukus. Degtukų dėžučių etiketes. Ir kita, ir kita, ir kita. Kolekcijos sąvoką aiškiai išskleidžia Visuotinė lietuvių enciklopedija https://www.vle.lt/straipsnis/kolekcija/

     Žinia, kad žodžiai per ilgą laiką įgauna / įgavo kitų konotacijų, papildomų prieskonių / priereikšmių. Keičiantis visuomenėms, randantis naujoms idėjoms, vystantis tam tikroms jėgoms, įsigalint naujiems socialiems santykiams, įprastus verbalinius dėmenis „aplimpa“ kiti loginio turinio suvokimai. Taigi daiktavardis „kolekcija“ ilgainiui įgavo pažyminio ir papildinio charakteristikų. Tai jau nebereiškia vien paprasčiausią ko nors rinkinį ar sankaupą. O šiais manipuliaciniais laikais labai lengva bet ką „paversti“ kolekciniu.

     Kolekcijos suprantamos kaip rimta valiuta. Kažkas neeilinio, subrandinto, gauto ar išmainyto: atsijoti pelai, išrankioti ašutai. Sudėliota į dėžutes, inventorizuota, aprašyta. Įdomu, koks turimas kiekis ir būtina jo kokybė įgyja kolekcijos vardą? Ar kolekcijoms nėra pabaigos? Kažin, noras kaupti (gyventi tam tikroje „išskirtinėje“ gausoje) yra įgimtas ar išugdytas? O kaip įgyjami ar sukuriami dalykai „virsta“ kolekciniais?

     Numizmatikos kolekcijos vertę nusako ribotai apyvarton išleistas vienetų skaičius, apibrėžia kalimo kokybė, praba (tauriojo metalo kiekis). Drabužių išskirtinumą (o tai sykiu prabangumą ir piniginę vertę) sukuria vienetiškumas, originalumas, gamintojo įmonės brendas ar personalizuotas autorinis ženklas. Ir, žinoma, demonstravimas ekranuose ar žurnaluose, ir demonstravimas madų festivaliuose. Jeigu drabužį įsigijo ir dėvi visuomenei itin žinoma persona, tai „prideda“ tai kolekcijai ir tam dizaineriui „dividendų“. Vyno kolekcijiškumą lemia vynuogių reta rūšis, jos tam tikros savybės, skynimo laikas, vyno gaminimo technologija ir laikymo (brandinimo) būdas ir laikas. Ir dar degustacijos, ir degustacijos. Taigi gana aiškūs ir praktiški kriterijai, leidžiantys apibrėžti gaminio ar produkto išskirtinumą.

     O kaip tai įvyksta su meno kūriniais? Kaip paprasčiausia dailė „įgyja statusą“? Kas turi kūrinius (ar podraug ir patį menininką?) pripažinti, aprobuoti, patvirtinti? Ar darbai turi pereiti kontrolės ir vertinimo komisijas? Ar darbai turi būti pripažinti kolegų ir menotyrininkų? Turi būti „skambinami“ įvairių žiniasklaidų kanalais? Ar kolekcijos svarba tiesiogiai proporcingai priklauso nuo paties kūrėjo personos? Ar būtinai ir visada tą svarbą, tą svorį sukuria jo darbai? O kai prie autoriaus pavardės nuolat prisegama „žinomas, garsus, neeilinis“, tai „kilsteli“ ir jo kūrybos vertės kartelę? Kiek čia nuopelnų tenka tarpininkaujantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, institucijoms?

     Juk patį menininką „paperka“ ir „išlaiko“ vaizduotė. O kas kuria kūrinio vertės vertę? Išeina, kad vien nutapyti paveikslą dar nėra nauda? Kūrinys ir / ar autorius turi būti „apauginami“ gandais, recenzijomis, monografijomis, „žinomumu“ penkių žvaigždučių galerijose, dažnu ir uoliu viešinimu eteriuose?

     Ar ligi šiolei tebegajus koziris yra užsienio matas? Jei paroda demonstruota didžiose šalyse, tai „(įsi)galioja“ savaiminis patentas, kad tai vertinga. O būtent ši, dabar „Prospekto galerijoje“ demonstruojama kolektyvinė paroda „išbandyta“ Izraelyje, Tel Avivo „Indie“ fotografijos galerijoje. Taigi išeitų, abejonių nebelieka / nebeturi likti. Juk „vertinamasis protas“ pasirodymą Žydijoje kilsteli aukščiau negu, sakykim, Rusijoje. Nors turėtume suvokti, kad šie matai ir lyginimai priimti yra ne iš menų pasaulio, o iš politinio ekonominio.

     Manding, dėl fotografijų „kolekcijiškumo“ yra kebliau. Pirma, fotografija neturi neginčytino meno statuto, kokį per amžių amžius „uždirbusi“ tapyba ar skulptūra. Antra, fotografijos įrenginių visuotinis prieinamumas (fotografuojantis daiktas krebžda kiekvieno kišenėje) „numuša“ fotovaizdo vienetinę, unikalią prasmę.

     Aiškiausiai aišku, kad fotografijos ir yra gyvenimo akimirkų asorti. O „Prospekto galerijos“ autoriai yra įstabūs kolekcininkai. Kęstutis Grigaliūnas ir Vytautas V. Stanionis, naudodamiesi dokumentinės fotografijos paveldais, sukuria savo kolekcinius variantus. Išties įdomu, kaip ilgainiui visut visa dokumentika praranda savo „nepakaltinamumą“ ir įgyja meninės vertės. Lygiai taip iš gyvenamo / gyvento laiko ir tame laike vykusių dalykų telieka spalvingos ir sumeluotos istorijos.

     Kiti autoriai elgiasi taip pat – savo kolekcijas legitimuoja perprasmindami, peržaisdami kitų kolekcijas. Alvydas Lukys „reprodukuoja“ Eduardo Jonušo atnaujintus krikštus Nidos kuršių kapinaitėse. Aurelija Maknytė naudojasi anoniminių autorių skaidrių rinkiniais, deformuodama juos ugnimi keičia kon/tekstualumą. Valdemaras Manomaitis taip pat prigraibo kitų įrankius, tikėtina, draugų ar pažįstamų mobiliuosius telefonus – juos vienkartiškai „suburdamas“ į fotogramų kolekciją. Gintautas Trimakas gyvuosius eksponatus – moteris – savo „Torsų“ rinkiniui renkasi, manytina, nuosekliai ir atidžiai. Dainius Liškevičius rinktines (savo nuožiūra išsirinktas, tam tikrais parametrais sureikšmintas) vietas sužymi sirshasanos jogos poza (stovėsena ant galvos). Tokiu būdu bendriniam vaizdui sukurdamas personalizuotą ypatingumą. Atrodytų nerūpestingiausiai kolekcionauja Vilma Samulionytė, „rankiodama“ viešumoje pamestus, nublokštus ką avėtus, ką dėvėtus. Tai nenuspėjamiausi, nežinia už kurio kampo laukiantys artefaktiniai eksponatai.

     Pagal mano prisamprotavimus išeitų labai logiška, kad meno vartotojas drąsiai ir pasitikinčiai galėtų nuspręsti fotografijos kūrinių įsigyti būtent iš šios parodos. Nes tam jau „sukurta“ tam tikra vertės garantija. O patys kūriniai savaime „turi teisę“ būti įkainoti brangiai ir dar brangiau.

--------------------------------------------------

* Citata iš Sauliaus Tomo Kondroto apsakymo „Kolekcionierius“