„Supraskite, vaikui labai baisu matyti mirštančius savo draugus“, – šis sakinys mane persekioja nuo pat tos dienos dar prieš Kalėdas, kai užsukau į Tado Kazakevičiaus parodos „Pernykštis sniegas“ atidarymą. Teresė Laimutė – viena iš jo nufotografuotų senukų – taip užbaigia savo prisiminimus apie Sibirą. Mirtis tremtyje iki šiol man atrodė gana abstrakti, paskirta lyg nelaimingas loterijos bilietas, nes kažkodėl kitiems pavykdavo tose baisiose sąlygose išgyventi. Bet Kazakevičiaus paroda apie daugiau nei 250 našlaičių sugrąžinimą į Lietuvą parodo mirtį iš vaiko perspektyvos. Nors tie vaikai jau būdavo dažniausiai praradę tėvus, jie ryškiausiai prisimena kitų vaikų ir jaunuolių mirtis. Viena tremtinė pasakoja apie „60-ajame bloke“ paliktą mažojo brolio Aručio kūną, kita – apie iš bado mirusį devyniolikmetį brolį, trečia, ta pati Teresė Laimutė, – apie tuberkulioze sirgusį paauglį, kuriam vaikai nešdavo pušies šakas, kad būtų lengviau kvėpuoti.

„Prospekto“ galerijos sienele atskirtoje erdvėje, vitrinoje, eksponuojamas laikraštis, kurio pirmajame puslapyje pranešama apie Stalino mirtį. Žinia iliustruojama jo, gulinčio gėlėmis išpuoštame karste, nuotrauka. Virš tos vitrinos išrikiuotos fotografijos, be žodžių informuojančios apie jo „nuopelnus“: moteris su vaikais pjauna storą medžio kamieną, sesės ir broliai fotografuojasi snieguotame peizaže prie svetimų namų, bet daugiausia – laidotuvės, vaikai karsteliuose. Tie sugretinti kūnai – vado ir jo pasmerktųjų, išnaudotojo ir jo vergų, sotaus ir išbadėjusių, išgarbintojo ir nutylėtųjų – užbaigia parodą. Tačiau pagrindiniai šio pasakojimo personažai – išgyvenusieji.

Skaitykite visą straipsnį