Eidama prospektu pro galerijos lange įmontuotą veidrodį periferiniu žvilgsniu pagaunu pažįstamą figūrą. Per akimirksnį mintis brūkšteli keletą kritinių pastabų: plaukai išsidraikę – deja, ne vėjavaikiškai; nubrizgusi striukė per tampriai apgulusi kūno formas; ant skverno likęs šuns pėdos atspaudas.

Užsuku į galeriją. Ten jaunas menininkas Visvaldas Morkevičius pristato savo parodą „Tikiuosi susitikti save“. Sako norėjęs perrašyti Narcizo mitą. Ovidijaus „Metamorfozėse“ vos gimusiam Narcizui išpranašaujama, kad jis mirs atradęs save. Graikų mituose pranašystės visada išsipildo, bet istoriją verta skaityti iki pabaigos, nes išsipildymo būdas pradžioje nenuspėjamas. Tik tiek, kad Narcizo figūra per daugiau nei du tūkstančius metų tapo nesunkiai atpažįstama.

Savo atspindį upelyje įsimylėjusį Narcizą, ilgai tapatintą su savimylos nuodėme ar iškrypimu, šiek tiek reabilitavo Sigmundas Freudas. Pirminis narcisizmas, arba vaiko meilė sau, sakė jis, yra būtina asmenybės raidos stadija, kad paskui šia meile galėtum dalintis su kitais. Paskui Jacquesʼas Lacanas veidrodžio idealybės sugundytam subjektui diagnozavo nerimą – esi priklausomas nuo neįsisąmonintų kitų, įvarytas į Narcizo aklavietę. Per šimtą psichoanalizės metų meilės sau deficitas virto meilės sau pertekliumi. Tai kasdien iliustruoja asmenukių fotografavimo scenelės gatvėse – išmanaus telefono „veidrodžiui“ kruopščiai sumodeliuota šypsena tuoj pat pasidalijama su daugybe kitų virtualioje erdvėje, kad patiktukų derlius maitintų meilę tik sau. Ir štai Morkevičius vėl imasi keisti narcizo įvaizdį – „Tikiuos susitikti save“, sako savo parodos pavadinimu.

Skaityti visą straipsnį