Fotografė Milda Drazdauskaitė (1951–2019) debiutavo 1978 metais Respublikos jaunųjų fotomenininkų parodoje ir daugiau nei dešimtmetį, iki pat 1990 m., dirbo laborante Lietuvos fotomeno draugijoje. Savo kūryba ji pateko į savotišką tarpinę būseną tarp klasikų ir modernistų, tarp humanistų ir „nuobodulio“ kartos kūrėjų.

Nors ji daugiausia fotografavo žmones ir šia prasme galėtų būti priskirta klasikinei Lietuvos fotografijos mokyklos tradicijai, tačiau M.Drazdauskaitės vizualinė estetika gerokai skiriasi nuo Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko, Algimanto Kunčiaus ar Aleksandro Macijausko darbų. Net ir jos atskleidžiamos vizualios šių personažų istorijos yra artimos klasikiniam pasakojimui ir apie skurdžią buitį, nepriteklių, naivumą, gyvenimo dramatizmą ar skausmą. Tačiau kartu jos darbuose viskas gerokai kitaip. Šis „kitaip“ ir yra didžioji M.Drazdauskaitės mįslė.

Visas pasakojimas ir iliustracijos

(Multimedija parengta įgyvendinant bendrą 15min ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos projektą „Fotografų Lietuva: pasakojimai vaizdais“)