Kiek regimame aš iš tikrųjų regiu? O kiek tik mentališkai sukuriu (sublefuoju) dabarties tiesą ir realybę?

Ričardas Šileika „virškina ir gromuliuoja“ Prospekto galerijoje eksponuojamų Lee Marie Sadeko fotografijų serijų „Tarkovskio planeta – motinos pienas“ ir „Pripildant balionus vaiduoklių, arba Mūzos“ vaizdoteką

     Pilnavidurystė gali būti / dažnai būna tuščiaviduriška. Štai, skulptūra būna tuščiavidurė, viso tik medžiaginis apvalkalas. O forma, žiu, suteikia pilnumos įspūdį. Taipgi ir iliuzijos, ir įsivaizdavimai įgauna tiesos statusą. Todėl atgarsį, atšvaitą suvokiame ir priimame kaip faktą. O viso labo tereikia pabelsti. Molekulė yra oras. Visos – net galingiausios – struktūros laikosi „ant oro“, ant palaikio siūlelyčio.

     Todėl pažodinis pasakojimas, pavaizdinis naratyvas, linija, tąsa nėra gyvenimo / kosmoso / viešpaties esimo tiesa. Vaizduotė, kuria kliaujamės besąlygiškai, mus nuveda dievaižin ir velniaižin kur. Viena aišku, kad iš tikrųjų ji mus išveda iš tikrovės tolyn ir painyn.

   Pusiausvyroje materijas išlaiko, jas bendran suriša neregimi saitai, pauzės. Tai, kad gyvuoja tarp eilučių, tarp potėpių, tarp garsų. Tarp gyvenimų. Tas sąmoningai mūsų beveik nepatiriamas stabt tarp įkvėpimo ir iškvėpimo.

     Taigi ir stuburas yra ne tik slanksteliai, bet ir tarpai tarp jų. Antraip nebūtume lankstūs. Be tarpų ir be pauzių pasaulis seniai būtų suakmenėjęs, sukalkėjęs, sugeležėjęs. Tik žmogaus valdantysis pretenzingas protas neigia tuštumą, neigia tarpus. O toji tuštuma ir yra dvasingumas. Tie vytuliai, laikantys trynį kiaušinyje. Ant kokių vytulių laikosi mūsų žemė?

     Todėl ir todėl toli gražu ne tūlas geba skaityti tarp eilučių. Oi, dar retesnis geba skaityti tarp vaizdų. Mūsų socialinė edukacija paremta čiupinėjamumu ir praeities „faktologija“ – istorijomis, mitais, teoremomis, hipotezėmis. O juk tarp sąvokų apibrėžimų „objektas“ ir „objektyvizmas“ – giliausia praraja.

   Ir – kuo didesnis protarpis tarp vaizdų, tarp žodžių ar teiginių, tuo erdvesnė (tuokimo ir at/pažinimo) laisvė? Tuo mažiau energetinės ir fizinės trinties. Tačiau žmogus nepakeldamas / nepakęsdamas tuštumos ir niekio, kaipmat įveiklina – įžodina, įženklina, įvaizdina, užstato, pridengia. Galop nusisuka ir užsimerkia. Oho, kaip užspeistos ir užgožtos mūsų gyvenamosios!

   Tolimųjų / tolimiausiųjų dalykų ir reiškinių sąsajos, samplaikos, simbiozės yra vienis. Akimirkos prišliejimas prie akimirkos / akimirkos perslydimas akimirkon. Taip veikia ir atmintis. Kuri iš tikrųjų neturi nei vientisumo, nei nuoseklumo. Nors taip ir itin atrodo.

     Kopijavimo aparatai nenustojamai daugina mūsų su(si)kurtą tikrovę į daugel at(si)kartojimų. Todėl proto kopijuojamasis mechanizmas nepajėgus suvokti, kad kiekviena kita diena, kiekvienas kitas pavasaris – tai ne kopijos. Tai originalai. Tai šviežios akimirkos, švieži kvapai, šviežia šviesa.

     Gatvėse dalijamos proklamacijos, žiniasklaidų brukamos agitacijos kaip neginčytinos tiesos. Kurių primygtinai rekomenduojama laikytis, manipuliuojamai liepiama įtikėti. Tikslas – palaikyti, stiprinti sistemą, laikytis įsikibus vienos ir tos pačios rankenos. Arba atvirkščiai – gundoma ir šaukiama neigti, pulti, griauti, naikinti. Pasaulis išsijuosęs kopijuoja pats save, plečia konformistines teorijas, trumpareges žinias, melagingas istorijas. Dievai kopijuoja nesantaiką ir baimę.

     Mes jau seniausiai esame pamiršę motinos pieno skonį. Visos bambagyslės sutraukytos. Mūsų mintis, mūsų jausmus uoliai suraišioja valdantieji tinklaverpiai. Mūsų protuose narpliote prinarpliota voratinklių. Rūgėsiai, putėsiai ir spragėsiai yra socialinis politinis gyvenimas. Vis šventieji, visi didžiavyriai yra garbinamo kančių pasaulio ikonos. Tai muilo balionai, užpildyti vaiduokliais.

     Visų laikų tikroji biblija – tai naikinantis ir podraug kuriantis vidinis ir išorinis permanentinis priešinimasis. Tai pienas, mieštas krauju. Tai ne taika, anot Osho, tai tik pertrauka tarp karų. Per amžių amžius, amen. Pieno spalva ir mirties kvapas. Karoliai aplink tavo kaklą yra kilpa, apyrankė ant tavo riešų yra antrankiai. Esi visais būdais norintis patikti / išlikti lavonas.

     Atkraginu galvą šią rugpjūčio naktį. Galaktikos ūkų ūkai – tai karvių, ožkų, lamų, kumelių, asilių, avių, briedžių, kupranugarių, jakių, buivolių palietas pienas.

     Aprėminti net iš pirmo žvilgsnio nederantys, antipodiniai dalykai visada turi tam tikrą ryšį. Juk žudikas ir jo auka – taip pat yra tarpusavio santykis. Aha, vaidmenų nepretenzingas atlikimas, jų galutinis išpildymas.

     Taigi įrėminti – tai kompoziciškai ar idėjiškai sušlieti vaizdus. Tam, kad jie susikalbėtų, kad susikomunikuotų. Žinoma, neišginčijamos pauzės dėka. Tam, kad žiūrovas jėgtų suvokti ir surišti matoma naujais suvokties, mąstymo, sąmonės mazgais. Manding, tai yra meno ir literatūros kūrėjų didysis žaidimas – iš gyvenimo, iš pasaulio bendraties, iš bendravaizdžio „išpešti“, iškirpti, atlaužti, atpjauti, pagauti fragmentus, detales, atkarpas ir – savo patirtimis, pajautomis, savo individualiais klijais ir snargliais sulipinti į naują darinį, supilti paminkytą tešlą į „nuosavą“ formą. Privelti naujų mįslių, naujų metaforų ir metonimijų painiavų, užveisti hiperbolizuotų teorijų ir istorijų (jau prieš tai – savaime aišku – kitų perdarytų, permainytų, permeluotų).

   Ir būtinai būtiniausia – padidinti tarpus ar sumažinti tarpus. Idant tatai transliuotų savo svarbiąją / svariąją žinią kitu ritmu, kitu dažniu, kitomis bangomis, kitu kanalu, kita kalba. Į savo gyslas „įsipilti“ donorų kraujo – ne tik neišvengiamas įpratimas, bet ir atstatomoji regeneracija. Taip vyksta / vyko per amžių amžius, amen.

     Regimas vaizdas atvaizduojamas. Iš mirties baimės sukurta išlikimo ir amžinybės iliuzija. Noras įsiamžinti akmenyje, betone, medyje, geležyje, idėjoje, literatūros ir meno kūrinyje, kitame žmoguje – sūnuje ar dukroje. Visada ir visada išorėje. Nes gilesni klodai per tūkstančių tūkstančius metų vis neprieinamai (vengiamai!) nepatiriami.

     Žmogus, jau artėdamas prie gelmingosios tikrovės, vėl prikuria išsipildymo struktūrų ir religijų, visokiais būdais ir visokiomis priemonėmis malšina išsigelbėjimo troškimą, vidinę laisvę, laimę, meilę. Sugalvotiems dievams suteikiamos visagalystės. Ir – tolstama, vėl tolstama nuo šios akistatos.

     Oi, akivaizdu, mes kiekvienas kiekvieną dieną (visą kiaurą gyvenimą) esame kosmonautai. Kiekvieną mielą / nemielą dieną mes liūliuojame nežinios nesvarumo būsenoje. Esame bešakniai paniški šikniai. Todėl žmogiškasis protas visur ir visada konstruoja įsivaizduojamą stabilumą, saugumą, kurie yra baisiausia ir klaidingiausia religija. Tik žmogaus protas ir tegali sumanyti vergovę. Ir ją nuolat palaikyti, ją nuolat „maitinti“.

     Kuriami simboliai, herbai, mitai, legendos – kad įtikėtume į asmens, šeimos, genties, giminės, tautos, nacijos tęstinumą. Materijos plyšių, įtrūkių užpildymai „galioja“ iki vėl skeldėjimų ir pleišėjimų. Pienas nėra istorija, kiaušinis irgi nėra istorija.

     Fotografijos lakštuose – žydinčio krūmo ar medžio figūravimas ir plevenimas. Purslojimas, kaita, sukimąsis. Regiu (vaizduotės vedamas dievaižin ar velniaižin kur) mirguliuojančius ir kiekvieną mirksnį kintančius visatos spiečius. Ir totaliai vokiu ir juste perjuntu, kad šio regimo aš niekaipos neįmanau apibūdinti, persakyti, įvilkti į verbalinius baltinius, į bet samprotavimo, išvedžiojimo, filosofavimo logikas. Štai stoviu Prospekto galerijoje prieš tą žydintį krūmą ar medį – ir esu begalybėje, ir esu neišreikštume. Podraug totalioje apimtybėje ir absoliučioje bejėgystėje. Vienu ypu.

     Kristalų kristalai mumyse yra įvairiabriauniški. Tačiau spektro spalvos neapibrėžtos, nėra nustatytos sekos nuo iki, nėra nuoseklios garsų gamos nuo iki. Tai tik akimirkų blyksčiavimai. Tai tik galimybių tikimybės ir tikimybių galimybės. Tai, ką dabar – pagal savo patirtis, suvokimus, žinias, įsitikinimus ir įsivaizdavimus – p a s i i m u (be jėgos, be trinties, be priešinimosi) ir yra šios akimirkos mano tiesa.

     Bet nusisukęs ir vėl atsisukęs aš jau (galimai) išvysiu kitą tą patį vaizdą, mano neurojungčių tarnyba pateiks kitą jo interpretaciją. Veidrodis atspindi. O kaip tas atspindimas dar at(si)spindi manyje? Kiek regimame aš iš tikrųjų regiu? O kiek viso labo mentališkai sukuriu (sublefuoju) dabarties tiesą ir realybę?

     Kaip mes lengvabūdiškai, aklai patikime kitų sukurtomis „tikrovėmis“! Kaip gi mes galime žinoti, kas yra laimė (nebūdami laimingi), kas yra mirtis (dar net nenumirę)? Gal taip paprasčiausiai sprunkame nuo esaties, kurią įsivaizduojame, kuriame tik slegiančią, tik gąsdinančią, tik pragaištingą? Todėl prisimanome / prasimanome įvairių narkotizuojančių priemonių (kalbinių, vaizdinių, garsinių, jutiminių) vaduotis iš šiosios nelaisvės. Kad tik išvengtume tai, kas tiesiog dabar yra, neriame į kitus (paralelinius) pasaulius. Nes šisai nepatogus, neatitinka mūsų pageidavimų, mūsų matų. Per platus, per gąsdinantis, per nesuvaldomas, per neaiškus, per nenuspėjamas.

     Mintys, kurias pasiklojame, mintys, kuriomis užsiklojame, mintys, kurias kedename. Kuriomis glostomės, šukuojamės. Kuriomis dezodoruojamės. Jos beveik visa yra mūsų tikima tikrovė. Maitinama praeitimi, šeriama ateitimi. Užsimerkę regime aštriau? Tik užsidengę išsigalvotu, tik užsidengę kitais (primestais pasauliais, hipotezėmis, religijomis), regime. Tai yra iš tikrųjų tikime, kad regime. Juk kai įjungta, argi būtinai teka elektros srovė?

     P. S. Kosmosas kiekvienoje mūsų akyje, kosmosas kiekvienoje mūsų analinėje angoje ir kiekvienoje vaginoje. Ten žvaigždynų žvaigždynai – andromedos, eridanai, feniksai, kasiopėjos, orionai, kuriuos žmogaus logika „sutvarkė“ į sau parankias / suvokias kombinacijas, dėliones. Viešpats su jumis. Ir su tavimi.