Poline Harbali fotografijų parodos „Buvimas / gedėjimas / susitikimas“ žiūrovo Ričardo Šileikos pagavos ir išdavos

 

Aš iš tikro niekada iki galo nežinau, kas esu, tik neabejoju paveldėjusi jūsų siaubą ir grožį (Poline Harbali)

 

     Aš fotografijose, aš sapnuose, aš kitų prisiminimuose, aš tekstuose, aš garsuose, aš kitų titruose, „aš taip užrašytas“ (anot Alfonso Andriuškevičiaus). Ar esu „tikresnis“ kitų gyvenimuose: nes tik aplinka, tik mane supantieji mane realiai mato? Su manimi kalbėdamiesi, mane sužeisdami, mane gydydami įrodo mane esantį, patvirtina mane egzistuojantį? Ar esu sąmoningas, susivokiantis ir savijaučiantis tik savojoje „privačioje“ būtyje?

 

     Bet juk būtis tokia nepauostoma ir tokia nepagirdima. Būtis aplipusi buities šapais, dulkėmis, bakterijomis, apkalbomis, pagieža, erzuliu, nepasitenkinimu, vertinimais etc. Aš ne toks! O tu koks ir anoks! Tai netiesa! Žinau, kaip privalo būti!

 

     Tačiau kiekviename žmoguje aš žmogus, kiekvienoje sieloje aš siela. Ir kiekviename tėve aš tėvas, kiekviename ligonyje aš ligonis, kiekviename poete aš poetas. Tačiau nuo pat mažumėlės mūsų pasaulio, savęs suvokimą ir pažinimą skiepija kaip dualų, kaip prieštaringą, todėl jaustis pilnatvišku, harmoningu, absoliučiu jau nelemta, neleista.

 

     Fotografijų alibi – „taip buvo“, tačiau iš tikrųjų tiesa tik „taip galėjo būti“. Ar yra pajėgu užčiuopti, ką toji potyrių išgyventoja, nuotaikų personažė (šiuo atveju fotografė Poline Harbali) jautė, žinojo, suvokė? O man / o tau – tikiuosi – daug svarbiau, kiek tai yra reikšminga ir reikalinga mano / tavo dabarčiai? Kiek ir kokio vidinio žinojimo suteikia / perduoda kito žmogaus (iš pirmo žvilgsnio, svetimo) paieškos, spėlionės, nuojautos, aliuzijos? Juk kai patyriu, kad visa tai man labai arti ir tikra, paprastai atsiveriu – ir tas kitas tampa savas.

 

     Tačiau to būtojo fotografuoto – gi nė lašo tikrumo! Kiekvienai akimirkai buvo tobulai supozuota. Ar rūbai, apdangalai, papuošalai nemeluoja? Ogi kūną mes išmokėme taip pat vaidinti. Apsigaudinėti net sau patiems. Negirdėti jo. Komanduoti jam. Povyza, laikysena būtinai ką nors teigia, demonstruoja, ką nors tyli, ką nors išrėkia.

 

     Mūsų fotografijos viso labo baksnoja į praeities atsimenamus ar neatsimenamus faktus. Albumai teliudija laiko tėkmę, kūno laikus, laikotarpius, darbus ir pomėgius, atspindi kas dėvėta, avėta, vilkėta, segėta. Vietas, kurias lankei, žmones, su kuriuos buvojai, tikdavaisi. Praeitis niekada nėra ir nebuvo išeitis. Praeitis toli gražu ne visada netgi yra patirtis. Gal net veikiau nuovargis.

 

     Ką tikina ir turistinės fotografijos. Kurios liudija – labiau vietas, paminklus, architektūras, o ne patį pozuojantįjį. Kuris neva yra (turėtų būti) liudininkas, kad tos vietos yra aplankytos, kad jos jau realiai egzistuoja ir asmeninėse žiniose. Tačiau visada tepasakančios ne „aš esu“, bet viso labo „ten buvau“.

 

     Visi žemėlapiai, visos koordinatės, visi keliai nuveda į tam tikras vietas. Gi iš tikrųjų nuveda į tam tikrus patyrimus. Kad visos abstrakcijos – galbūt, oi, galbūt – įsikūnytų tavo / mano būtyje.

 

     Taip kuriama atmintis, taip kuriamas įvaizdis, taip kuriamas prisistatymas (kaip vertės pakėlimas) kitiems, kitų akims. Išorei – per išorę. Kad tik įsitvirtintume jutimą, jog nesame vieni. Ta tema vertas yra Krzysztofo Kieslowskio kino filmas „Dvigubas Veronikos gyvenimas / La double vie de Véronique“. Argi atmintis ką reiškia? Ar tai nėra tik intelektualizuotas, sufilosofintas „aš“. Pareigos, veikla, pasiekimai – socializuotas aš. Tikima, kad tai tiesa.

 

     Juolab fotografuojamasis neturi / nepažįsta / atminties apie save. Fotografijose – tik „įrodinėjimai“, kas buvo toli gražu ne taip, kaip atsimenu. Ne taip, kaip jaučiausi. Tai fikcijos, kuriomis automatiškai ir besąlygiškai tikima. Kiek keliasdešimtojoje ar keliašimtojoje sekundės dalyje yra akimirkos gyvybės? Tikėtina, tik pasąmoniniai punktumai, automatinės raumenų reakcijos (į tave fotografuojantįjį, į save prieš tave fotografuojantįjį).

 

     Kad išsilaikytų savo įprastuose, pamėgtuose, įtikėtuose personažuose, „savame“ kailyje, žmonija tęsia vaidmenis. Ir jai tai puikiai pavyksta.

 

     Labai įprastai ieškome savasties ir identifikacijos. Įsisegdami į atlapą ženkliuką (aš grupės, sąjungos, partijos narys), pasidažydamos lūpas (aš gražiaveidė moteris), eidami bažnyčion (aš doras, aš katalikas). Kodėl taip svarbu save sukurti kaip vaizdą? Kaip aš atrodau! Kaip aš atrodžiau? Kaip aš atrodysiu? Kad matyčiau veidrodyje! Kad būčiau liudijamas kitų, kad būčiau liudijamas aplinkos – tik tada „užskaitysiu“, kad esu!

 

     Žmogaus gyvenime įvykus skaudiems įvykiams yra tikimybė „įsijungti“ esminiam klausimui: kas aš? Šis klausimas timpteli ir „Kas yra gyvybė?“, „Kas yra pasaulis?“, „Kas yra dievas?“ Čia protas nebepajėgus duoti trafaretinių, išmoktų, senų programinių aiškinimų. Asmeninio gyvenimo kataklizmų ar bendrojo žmonijos gyvenimo apokalipsių akivaizdoje nebeveikia jokie algoritmai.

 

     Neišvengiamai rūpi surasti kabliuką, kuris neleidžia atverti jaučiamų, bet neregimų durų. Tampa taip svarbu sužinoti nekintančią, nekaitaliojamą tiesą, kuri leistų pa(si)tvirtinti save, savo būtį, savo esaties prasmingumą.

 

     Ar menas atsako į šį klausimą? Menas žaidžia formomis ir pavidalais, simboliais, literatūra žaidžia istorijomis, emocijomis, iliuzijomis. Religija žaidžia ritualais, vardais, ženklais, baime, pažadais. Pats gyvenimas yra permanentinių formų ir pavidalų, reiškinių, virsmų, procesų ekspromtas. Pats gyvenimas yra chaosas ir tvarka viename.

 

     Visuotinė atmintis, tavo / mano atmintis nieko (išsi)gelbėjančio nepasiūlo. Ji neturi giliųjų ištakų. Atmintis tik siūlo būtosios tikrovės nebeturinčių atspindžių. Nes pati atmintis nieko neatsimena. Todėl, manding, atmintis telkiasi pagalbon vaizduotę. Ir judvi kuria pasakas.

 

     O kas liktų nusivilkus, nusirengus tautybę ir religiją, kalbą ir lytį? Juk kai miegame, juk kai sergame, tau / man tautybė, kalba, lytis nė per nago juodymą nesvarbu. Tu / aš norime jaustis gerai, kad neskaudėtų, netrintų, nespaustų, neveržtų, negraužtų, nedurtų, negeltų. Norime jaustis, kad nejaustume kūno. O, taip! Kai mums gera, nejaučiame savo mėsos, kaulų, sąnarių, kraujo, akių ir žarnyno. Tai ir yra reali nuoroda, kad giluminis aš / tu - nesame kūnai.

 

Ar matydami mirtį prieš akis esame labiausiai susiję su savo žmogiškumu – iškilę aukščiau kultūrų, tautų ar ritualų? (Poline Harbali)

 

     Gedėjimas yra papročių irgi religijos įstatyminis žanras. Nerašytai rašytos kulto taisyklės, kaip ir kiek būti artimojo netekties skausme.

 

     Socialiniuose tinkluose (facebook‘e) stebiu. Mirus žinomesniam žmogui, pasipila prisiminimų nuotraukos. Panegiriškos, aukštinančios, šlovinančios: ir aš su juo buvau, alų, midų gėriau. O ką esmingai tai reiškia? Pasinaudojus mirties įvykiu, pasinaudoti kitų dėmesiu pademonstruoti savo „aš“, jo reikšmingumą.

 

     Kas yra gedėjimas? Tai gailestis praeities potyrių, susiejamų su tuo žmogumi. Tai „eskaluojamas“ apmaudas savyje, kad to ir taip jau nebebus. Tai yra prisirišimo, įsikibimo deklaracija.

 

     Kad būtų lengviau gedėti – susikibusiai (tebe)būti su nebesančiuoju – itin gelbsti rekvizitas. Devocionalijos, drabužiai, apeigos. Gyvieji stveriasi už žvakių, už gėlių, vainikų, kilimėlių, kaspinų, giesmių. Kad tik palengvintų sielvartą? Ar kad visu tuo užklotų jaučiamą gėlą ir širdperšą, išsisuktų nuo kaltės jausmo, kad „pamaldžiai“ sumeluotų. Visi ritualai yra įvaizdis – kaip tai turėtų būti. Lygiai taip ir kapo tvarkymas toli gražu ne įrodymas, koks tas žmogus buvo artimas, svarbus, brangus, reikalingas?

 

     Religijos per amžių amžius sumaniai ir gilumingai įrašė kančią į žmonių pasąmonę – kaip paguodą sunkioje dabartyje, kaip malonumą, kaip pažadą, kad bus atlyginta po mirties. Religijos intensyviai palaiko kančią žmoguje, ją adoruoja. Nes tik kenčiantis veria maldos namų duris. Ir tik prisikentėję gali gauti „šventojo“ galimybių pasą.

 

     Poline Harbali gedulo iliustracijai naudoja gėliapuokštę (gėlės, kaip mini autorė, musulmonų gedule yra netoleruojamos). Juodame fone fiksuodama jos vytimo ceremoniją.

 

Kol gėlės žydi pievose, darželiuose, jos akivaizdžiai deklaruoja grožį, spalvas, gyvybę. Bet kai tik žmogus jas sukomponuoja į puokštę, jos jau „įgyja“ kultūrinį socialinį „tekstą“. Juk žinome, kad tam tikros gėlės (kalijos, chrizantemos, gvazdikai, eustomos, frezijos, lelijos) netgi priskiriamos šermenų kategorijai. Seniausiai išmanyti net gėlių skaičiai puokštėse: lyginis simbolizuoja gedulą ir liūdesį, o nelyginis – džiugesį, pozityvumą.

 

     Šis klausimas, žinoma, retorinis. Ar „nusibaigus“ gėlių gyvenimui, pasibaigia įtampingas ryšys su gyvai prisimenamu negyvuoju?

 

     Šis atsakymas, žinoma, retorinis. Mumyse nusistovi taika, kai netekčiai, skausmui, mirčiai ištariame taip. Tik šitaipos mes besąlygiškai sutinkame su paties gyvenimo konsteliacijomis. Ir tuomet mirusiojo artimojo veidas mumyse ištirpstamai sugrįžta į absoliučią šviesą.