Fotografijos seminaras Nidoje nuo pat pradžių buvo tarptautinis. Žinoma, griuvus geležinei uždangai jis tapo dar atviresnis, atsirado galimybė kultūriniams mainams su Vakarais. Seminaro organizatoriai ir dalyviai vis dar svarsto, kaip tiksliau apibrėžti renginio specifiką šiandieniame globaliame kontekste. Galbūt šią užduotį palengvintų žvilgsnis iš šono – jei įvertintume seminaro koncepciją tarptautiniu mastu. Todėl pasikalbėti apie tai pakvietėme galerijos Ffotogallery bei tarptautinio Kardifo fotografijos festivalio vadovą Davidą Drakeʼą ir tarptautinio festivalio Kaunas Photo įkūrėją bei vadovą Mindaugą Kavaliauską, gerai pažįstančius tarptautinių fotografijos renginių užkulisius.

Deividai, ko tikėjotės vykdamas į Nidos seminarą? Ar pernai šiame renginyje dalyvavote pirmąkart?

D. D. Pirmąkart Nidos seminare lankiausi 2011-aisiais. Labai norėjau vėl čia sugrįžti. Tikėjausi susitikti su keliais jau pažįstamais fotografais ir susipažinti su naujais, sudalyvauti diskusijose ir parodose.

Seminaro programą sudaro paskaitos, kūrybos peržiūros, parodos, susitikimai su menininkais, įvairios kitos veiklos, įprastos fotografijos festivaliams ir kitiems panašiems renginiams. Ar šis seminaras visgi turi kažką išskirtinio?

D. D. Pirmiausia jis išsiskiria unikalia vieta – nuostabia aplinka, jaukia atmosfera ir betarpišku bendravimu. Tokio jaukumo stinga panašiuose renginiuose Paryžiuje, Londone ar Arlyje, kur verslo interesai ir fotografijos bendruomenės hierarchija neleidžia pabendrauti artimiau.

M. K. Nidos seminaras tikrai yra unikalus savo atpalaiduojančia aplinka, jaukiu mikroklimatu ir pajūrio miesto dvasia. Svarbu ir tai, jog renginiuose nedalyvauja nei vietiniai gyventojai, nei kurorto svečiai, tik fotografijos, meno bei kultūros atstovai. Žinoma, profesiniai patirčių ir žinių mainai dėl to itin suintensyvėja, o sąveika tarp menininkų ir publikos juk gali vykti ir kitur. Būtent todėl šis renginys nėra festivalis, o seminaras. Paskutiniojo praeito amžiaus dešimtmečio viduryje priėjau prie Antano Sutkaus ir pasakiau: „Žinote, Arlyje erdvė irgi gana nuošali, tačiau jie turi žiūrovų.“ Tuomet pasiūliau po truputį burti draugėn gana uždarą fotografijos bendruomenę ir plačiąją visuomenę. Deja, ryškesnių pokyčių neįvyko, galbūt jie buvo ir neįmanomi... Užtrukau bene dešimtmetį, kol įgyvendinau savo viziją – kad menininkai ir jų darbai būtų pasiekiami platesnei auditorijai, kad į diskusijas įsitrauktų daugiau ir įvairesnių balsų.

Kaip vertinate publikos dalyvavimą oficialių ir neoficialių diskusijų metu? Ar vyksta komunikacija tarp praktikų ir teoretikų, menininkų ir kuratorių? Ar Lietuvos fotomenininkų bendruomenė kitokia, nei svetur?

D. D. Kai kurios mano aplankytos diskusijos buvo gana teorinės, o gal tiesiog mintys nebuvo išreikštos pakankamai aiškiai. Kuratoriai ir fotomenininkai turi bendrą tikslą – kurti kokybišką produktą bei dalytis juo su stebėtoju. Daugiausiai publikos reakcijų sulaukė vizualinės prezentacijos, nors žiūrovai ir nepanoro veltis į debatus. Ir tai, remiantis mano patirtimi, yra gana įprasta. O Lietuvos fotografijos bendruomenė man pasirodė esanti tokia pat, kaip ir kitose šalyse, – ir čia, ir kitur esama nuomonių, požiūrių įvairovės.

M. K. Nidos seminare pradėjau lankytis 1990-aisiais. Tai buvo mano įnirtingo ieškojimo ir klausymosi laikas – neturėjau, nei ką pasakyti, nei su kuo varžytis. Konstruojant savąjį fotografijos mentalitetą reikėdavo atsižvelgti į kritinį veiksnį – tuometį pasaulio susiskirstymą. Jaunesniems fotografams Nidos seminaras visada buvo ir bus žinių aukso kasykla, kur mokomasi ne iš monologų, o dialogų, ir kur galima sutikti šio meno didžiuosius. Nors šiandien Nidos seminarą „valdo“ meno kritikai – Virginijus Kinčinaitis ar Agnė Narušytė, visgi su malonumu prisimenu Skirmanto Valiulio, Alfonso Andriuškevičiaus ar Antano Andrijausko ritualines paskaitas. Taip pat atmintin įsirėžė ir didelę įtaką padarė Virgilijaus Šontos ir kitų, dabar jau išėjusių, šviesuolių mintys. Nidos seminaras iš pradžių buvo skirtas sutvirtinti Lietuvos fotografijos sąjungos bendruomenę, palaikyti ryšį tarp narių, tačiau jau 21-ojo amžiaus pradžioje narystė sąjungoje nebebuvo svarbi dalyvavimo Nidos seminare sąlyga.

Ar seminare pastebite diskusijų ir idėjų mainų tarp skirtingų kartų? Ar tas kelių kartų susidūrimas turi įtakos tolesnei Lietuvos fotografijos raidai? Galios pakeisti bent vieno kito menininko kūrybinį kelią?

D. D. Kurį laiką vyravo nuomonė, jog okupacijos laikotarpiu Lietuvoje vyresnioji karta neleido jaunajai pasireikšti, užgožė, prislopino juos. Manau, kad diskutuoti šia tema būtina, nes tai aktualu ir Prancūzijoje, Anglijoje ar Vokietijoje – ir ten, ir čia jaučiama, kad tam tikri vardai labiau akcentuojami, turi didesnį svorį, kanonizuojami. Tos nuojautos pasitvirtina, kai pamatai, kas kieno publikuojama, kieno parodos organizuojamos, kas daugiau remiamas ir t. t. Manau, Lietuvos fotografija galiausiai nusibrėš savo tolesnę kryptį, ir veikiausiai ne pagal nacionalines, o pagal globalias gaires.

M. K. Kalbant apie šiandieninį atotrūkį tarp kartų, seminaro metu pastebėjau mažiau vyresniosios kartos galios ženklų nei, tarkim, praėjusiame amžiuje, kai viešose diskusijose netrūko negailestingų susidorojimų, dramatiškų momentų. Tais laikais teko matyti, kaip menininkui sušeriama daug karčios kritikos, tiek kūrybinės, tiek jo asmenybės atžvilgiu. Tai galėjo kūrėjus nublokšti į bendruomenės užribius, atgrasyti tiek nuo kolegų, tiek nuo kūrybos. Ir dabar pasitaiko tokių dalykų, ypač per vadinamąsias portfolio peržiūras. Tai galima traktuoti kaip rimtą Nidos seminaro problemą. Tikėkimės, kad bus rasta naujų kritikos ir diskusijų būdų, kurie leis seminarui tapti draugiška nuomonių mainų vieta. Visais atžvilgiais.
Dažnai praleidžiame tas seminaro istorijos eilutes, kurios byloja apie jo įtaką mūsų fotografijos raidai: aštuntajame ir devintajame praėjusio amžiaus dešimtmečiais kone visi ryšiai tarp Lietuvos fotografų ir sovietų meno kritikų, taip pat beveik visi rašytiniai tekstai fotografijos tema gimė būtent Nidoje. Šiandien, kai lietuviškos fotografijos mitai užėmė savo vietas istorijoje, mums reikia vėl pažadinti tą Nidos įtaką.

Ką gali duoti tarptautiniai seminaro užmojai? Ar mūsų kūryboje, mąstyme vis dar esama sienų, kurias turėtume išgriauti? Ar Lietuvos fotografai, kiti menininkai, teoretikai turi kuo pasidalyti, nustebinti svečius iš užsienio?

D. D. Na, sienos juk egzistuoja tik mūsų galvose. Mes laisvi jas griauti, netgi po Brexito! Tarpkultūrinis dialogas yra be galo svarbus Lietuvos fotografijai, kaip ir seminaro svečiams. Mano patirtis parodė, jog turime daugiau panašumų nei skirtumų, tačiau visose valstybėse esama ir lokalių, regioninių ar nacionalinių ypatybių, kurios prisideda prie fotografijos bendruomenės identiteto formavimosi.

M. K. Nida – puiki vieta paskaitoms. Kur daugiau Lietuvoje žmonės sėdėtų valandų valandas ir klausytųsi menininkų? Nida sulėtina tempą, kad galėtume išklausyti savo kolegas, pasisemti iš jų žinių. Galbūt šiandien Lietuvoje pernelyg piktnaudžiaujama žodžiu „tarptautinis“, nes „vietinis“ veikiausiai nesurinktų tiek publikos, nebūtų toks patrauklus. Visgi globaliau mąstantys Lietuvos fotografai nebemato ir nebejaučia sienų.
Nida yra pakankamai brangus kurortas, tad seminaro programa ir dalyviai turi būti verti šio vizito, juolab kad kaimynystėje panašiu metu vyksta įspūdingi fotografijos festivaliai – Kaune, Balstogėje, Taline, Tamperėje, Landskrūnoje ir kt. Tad seminaras turi griauti nusistovėjusius standartus, plėsti akiratį, tiesiog pritrenkti.

Ką asmeniškai jums davė Nidos seminarai?

D. D. Man Nida – veikiau asmeninių refleksijų vieta. Daug keliauju po pasaulį darbo reikalais, dirbu su daugybe menininkų ir fotografų. Mums visiems praverčia šiek tiek papildomo laiko ir erdvės, o Nida tam idealiai tinka.

M. K. Seminarai Nidoje man buvo tvirta statybinė medžiaga, statant savo profesionalaus fotografo karjerą.

Ko Nidos seminarui vis dar trūksta?

D. D. Pasigendu dalyvių iš tolėliau – Azijos, Afrikos, Artimųjų Rytų, Šiaurės ir Pietų Amerikos. Žinau, kad tai gana sudėtinga biudžeto atžvilgiu, tačiau labai norint visada galima rasti galimybių.

M. K. Juokaudamas galėčiau pasakyti, kad seminarui trūksta tos tuštybės, kurią turi madingi fotografijos festivaliai – tarkim, 120 renginių 75-iose vietose. Nuostabu, kad to nėra Nidoje. Čia lėtumas ir ramybė turi neįkainojamą vertę – gerbdami šią aurą neturėtume pūsti iš programos burbulo.