Pristatydami Aurelijos Maknytės knygą „Burning Slides“ („Degančios skaidrės“) šių metų Nidos fotomenininkų simpoziume leidėjai Gytis Skudžinskas ir Vilma Samulionytė pasakė, kad nuo kitų „NeRutinos“ knygų ši skiriasi tuo, jog išleista kaip katalogas. Tokį knygos sprendimą ir jo įvardijimą galima laikyti metafora, o galima priimti rimtai – kaip skaitymo ir darbo su skaidrėmis nuorodą.

Kiekvienas knygos puslapis atvaizduoja vieną skaidrę: dažniausiai jos anoniminės, bet sukurtos ne menininkų ar institucijų (pavyzdžiui, turizmo agentūrų), o privačių žmonių, priklauso nežinomam ar prarastam namų archyvui – rastos arba nusipirktos. Galiausiai jos „pakepintos“ – jų paviršius palydytas ir todėl deformuotas. Knyga / katalogas reprodukuoja tokias pakepintas skaidres realaus dydžio, jų atvaizdas palakuotas, todėl vizualiai tai maža skaidrė, savo blizgesiu „iškylanti“ puslapio centre.

 

Katalogas paprastai reprodukuoja kūrinį sumažintu formatu. Šiuo atveju jis tiksliai, ypatingai kruopščiai perteikia daikto materialumą, kad kiltų virtinė klausimų apie mastelį, žanrą, autorystę ir kūrinio „išsipildymo“ sąlygas. Taip pat apie tai, kur ir kaip per šiuolaikinio meno praktikas prasitaria „muziejinio“ meno ilgesys.

 

Mastelis šioje knygoje – esminis dalykas. Skaidrė kaip daiktas dar nėra kūrinys, ją reikia „išpakuoti“ ekrane, sienoje, kokiame nors paviršiuje, leidžiančiame išdidinti ją daugybę kartų. Tai ir daro menininkė per projekcijų performansus galerijose, savo namo kieme Vilniuje ar prie Nidos švyturio, tiesiai ant apvalios raudonų plytų sienos. Radikalus dydžio pakeitimas – atvaizdo radimosi sąlyga. Be to, laukiamas, trokštamas atvaizdas – ne fiksuotas (kaip kad fotografijoje), o laikinas, paremtas skaidres rodančio būgnelio ritmu. Šis atvaizdas išdidinamas ne tam, kad išliktų, o visiškai priešingai – kad suveiktų kaip optinis triukas, kurį pakeičia naujos skaidrės išpakavimas.

 

Patekę į knygą / katalogą, skaidrių atvaizdai nėra sumažintos išpakuotų atvaizdų kopijos – jų dar nėra, o tai, ką matome, kartais net vargiai galima laikyti užuomina į juos. Mastelio pokyčio „radikalumas“ – svarbus žodis. Jis nusako tokį santykio tarp miniatiūrinio daikto ir labai didelio kūrinio pakeitimą, kuris esmiškai pakeičia vaizdų reikšmes, pavyzdžiui, žanrines. 

 

Žanrinis mąstymas menininkei svarbus. Ji yra sakiusi, kad portretų ir paveikslų reprodukcijų lydymas išeina neįdomiai, o peizažai ir gėlės – gerai: lyg naujų veislių išvedimas. „Originaliuoju“ pakepintos skaidrės formatu žanrai slysta, sunkiai atpažįstami ir dažnai smarkiai priartėja prie miniatiūrinių abstrakcijų, kuriose vietomis išnyra atpažįstamos figūros. Jie randasi ir tuojau pat „sukeistinami“ dėl palydyto paviršiaus juos išpakavus didžiulėje plokštumoje.

 

Dėl šių savo savybių skaidrės, ypač „pakepintos“, kaip daiktai ir laikini atvaizdai veikia analogiškai anamorfozėms. Anamorfiniai vaizdai (nuo Hanso Holbeino „Ambasadorių“ kaukolės iki Williamo Kentridge’o anamorfinės animacijos) reikalauja pakeisti žiūros kampą, t. y. perspektyvą, kad būtų pamatytas taisyklingas vaizdas, o skaidrės reikalauja kitokio nuokrypio nuo formos (ana-morfinio judesio): žanras ir jo „sukeistinimo“ potencialas kyla iš dydžio. Ir iš intensyvios žiūrov(i)ų pastangós suderinti šiuos du vaizdus – turimą ir būsimą. Tam tikra prasme jis net didesnis nei anamorfozių skaitymo atveju, nes Aurelijos Maknytės skaidrių performansų žiūrovai tiesiogiai dalyvauja skaidrių paviršiaus deformacijoje, džiugiai „kepina“ jas, o todėl dirba su žanrine skaidrių logika dar jų antrinio kūrimo iš anoniminės žaliavos stadijoje: ieško šviesos šaltinio ir atitekusioje skaidrėje bando įžiūrėti būsimą išpakuotą vaizdą kartu su jo deformacijų galimybėmis.

 

Tie ir tos, kas dalyvavo šiuose seansuose, žino, kad pirma tau duodama pasirinkti iš daugybės skaidrių, o tada lydai jas kokiu nori būdu. Ir pasirinkimas, ir galutinio rezultato įvertinimas vyksta turint mintyje būtent žanrinį ir apskritai „aukštojo meno“ rėmą, kad ir kaip ironiškai tai būtų daroma. Būsimas atvaizdas suvokiamas kaip savas kūrinys, atsirenkant skaidrę kepinimui įvertinamas jo potencialas būti eksponuojamam, o galutinis rezultatas aptariamas it drobė. Štai kelios replikos iš skaidrių kepinimo prie Nidos švyturio:

 

Atrodo, kad tai lydytų skaidrių performansų sąlyga – žanras turi būti atpažįstamas ir tuojau pat ironiškai perdirbtas, o žanrinis žaidimas išsipildo tik surengus laikiną gigantiškų šviesos drobių muziejų. Miesto peizažas vertas eksponavimo, jei jį palydžius, virš miesto pakimba kažkas panašaus į bičių spiečių. Gėlių natiurmortas – jei „kepinimas“ leidžia joms mutuoti. Turistiniai vaizdai – jei paminklų monumentalumą atsveria liepsnos sukurtas kuriozas. Kitaip tariant, žanrinis žaidimas įvyksta, jei vaizdui radikaliai didėjant, išryškėja vizualių deformacijų atsinešamas žanrų susidūrimas: peizažo ir siaubo filmų ikonografijos, natiurmorto ir katastrofų vaizdinių jungtys. Menininkė yra minėjusi, kad tokiuose performansuose dalyvaujantys vaikai sukepa skaidres iki rėmelio ir jiems tai – karo ir sprogimo kūrimas.

 

Šis muziejinis skaidrių deformavimo(si), rodymo ir jų katalogavimo pamušalas buvo ankstesnio darbo „Meno istorija pagal tėvą“ (2014) ašis. Tąkart buvo rodomas šeimyninis – tėvo – dailės kūrinių skaidrių archyvas, kurio eksponatai laikui bėgant pakito – jau tapo arba tebevirsta monochrominiais. Pristatydama darbą Maknytė rašo: „Koloritu jos primena kalio permanganato tirpalą ar „Lietuviškosios tarybinės enciklopedijos“, ant kurios tomų kažkada ir buvo statomas projektorius, viršelius“ (Aurelija Maknytė, asmeninė interneto svetainė, http://maknyte.com/meno-istorija-pagal-teva-2014/ [žiūrėta 2016-11-02]). 

 

Taip katalogavimo impulsas reiškiasi ne tik tiesioginiu sunumeruotu paveikslų ir kitokių objektų išvardijimu, bet ir didesniu enciklopediniu užmoju suarchyvuoti visą supantį pasaulį, kad ir kokia borchesiška tokia enciklopedija būtų: sudaryta iš gigantiškų Nicolas Poussino drobių pastoraliniais ar mitologiniais siužetais, pirma suspaustų į skaidrę, o tada, jai pasenus ir pablukus, išpakuotų galerijos sienoje (kaip „Meno istorijoje pagal tėvą“), ar iš nežinomo žmogaus nupleškintų vaizdų – palydytų ir išdidintų iki puseniškojo dydžio, tokių pat muziejinių ir mitinių. 

 

„Degančios skaidrės“ kaip knyga siūlo muziejinį anamorfizuotų žanrų žaidimą – spėjimą, kuo atvaizdas galėtų tapti pakeitus jo dydį: katastrofų peizažu, augalų-mutantų natiurmortu, turistiniais atvirukais iš ateivių ar branduolinio sprogimo ištiktų miestų, – kone visi jie išauga iš abstrakčių formų ir spalvų raizginio. Skaidrių „kepinimas“ kaip performansas – žanrinės vaizduotės išbandymas, reikalaujantis įvertinti dvigubą atvaizdo deformavimą (anamorfozę) – dydžiu ir ugnimi, laikinu muziejumi ir žanro lankstumu.