Sudarytojas Gintaras Didžiapetris, 2016

**********

 

 

Algirdas Šeškus visada nustebina. Kai jau atrodo, kad jo archyvas išeikvotas, jis padeda ant stalo naują knygą ir matau – jis begalinis, o ir matytos fotografijos naujame kontekste keičia tapatybę. Pavyzdžiui, tas akiniuotas dėdulė peršviestu veidu, tvarkingai sėdintis už kontorinio stalo – tušinukas paruoštas, rašys papeikimą. Margaritos Matulytės sudarytoje knygoje „Archyvas (Pohulianka)“ jis buvo virtęs „zonos viršininku“: „Be vardo, be veido, be vietos, be metų“. Dabar jis – tik vienas iš daugybės televizijos šviesos išvargintų žmonių. Gal koks pranešėjas.

Taip, kalbu apie Šeškaus knygą „TV“, išleistą 2016 m. vasaros pabaigoje. Ji skirta Lietuvos televizijos 60-mečiui, skaičiuojant nuo pirmosios transliacijos. Tačiau tuo jos kaip proginio leidinio tapatybė ir išsisemia. Šios knygos vartytojas (nes skaityti čia nėra ką) beveik neras ekrano „žvaigždžių“. Jas pastebės tik prisimenantys diktorių, aktorių, šokėjų veidus, nes čia nėra nei pavadinimų, nei paantraščių, nei datų – jokių nuorodų, kurios perkeltų dėmesį nuo fotografijų į objektą. Tik trumpa pastraipėlė paskutiniame puslapyje informuoja, kad Šeškus viską nufotografavo 1975–1985 m. dirbdamas televizijos operatoriumi. Visa kita reikės perskaityti pačiam iš vaizdų – ir aiškių, ir mįslingų, ir atvirų. Tai sutrikdys pripratusius prie vizualinio apkalbų formato, kurį perša žurnalas „Žmonės“. Čia – neformatas. Nes pats Šeškus žiūri ne ten, kur visi, jis iš tikrovės vis išpeša tai, kas pagaunama tik akies krašteliu. O čia dar knygos sudarytojas – Gintaras Didžiapetris, kuriam „medija yra atviras failas – eterinis, besivystantis įrenginys, menininko sprendimu galintis įgyti vieną ar kitą formatą“, kaip žurnale „Artforum“ rašė Javieras Hontoria. Iš kokių 7000 Šeškaus kadrų sudarytojas iškristalizavo savo pasakojimą.

 

Knygą perskaičiau jau tris kartus. Pirmą kartą skaitydama mačiau šitaip parodytos televizijos keistumą, beveik garantuotą nepriimtinumą užsakovams, pilkos praeities nuotolį, uždarytą analoginės fotografijos negatyvų dėžėse, žvilgsnių iš ten egzistencinį liūdesį dėl jau neišsipildžiusių svajonių apie ateitį. Taip pat jutau bangavimą – kaip temos užlieja viena kitą, kaip iki kraštų visus knygos lapus užpildžiusios fotografijos pasklinda tarsi tikrovės nuosėdų sluoksnis. Stebėjausi sudarytojo drąsa kirsti gražuolės veidą susiuvimo linija („kairė akis bučiuoja dešinę“, – sakė Šeškus) ar vienintelę žmogaus figūrą („ji taip dar labiau išnyksta“, – sakiau aš). 

 

Skaitydama antrą kartą supratau, kad fotografijose gal svarbesnės ne figūros, o studijos tuštumos, atslenkančios iš scenos gelmių ir užplūstančios personažus, įsiurbiančios mane. Tose tuštumos dėžėse šalta ir nejauku. Televizijos žmonės atrodo lyg išimti iš kasdienybės, iš laiko ir įdėti čia – tai balerinos, kurios pakėlus dangtelį ima suktis vis pagal tą pačią melodiją. Kaip užsiciklinę vaikystės prisiminimai, – dingteli, – ir jų būtis tampa dar trapesnė.

 

Ir tik tada jau galėjau skaityti fotoromaną apie operatoriaus dieną. Apie tai praneša jau pirmieji kadrai: pro langą iškišęs galvą vyras kasosi pliką nugarą, kitas miega saldžiai po skruostu pasidėjęs plaštakas, kažkas pilasi arbatą. Ši knygos apie televiziją pradžia tokia netikėta, net šokiruojanti, kad ne iškart pastebėjau jos paprastumą: tai operatorių rytas bendrame kambaryje, pabudus tarp nykių sienų sustatytose geležinėse lovose kažkur komandiruotėje (greičiausiai Maskvoje). Tas tingaus pasikasymo gestas rodo, kad operatoriui aišku – nieko ypatingo šiandien neįvyks. Viskas iš anksto nusibodę. O man – priešingai – įdomu, labai įdomu, ką žada ši diena fotografijai, nes jos pagautas nuobodulys tampa išsisukinėjimo iš nuobodulio estetika.

 

Taigi rytas. Jis prasideda rytine mankšta, kurios judesius demonstruoja ant kilimėlių stovintys gimnastai. Vaikystėje išgirdusi mankštos komandas per radijo tašką, išjungdavau garsą, ką jau kalbėti apie tokios laidos žiūrėjimą per televiziją. Visuotinis mankštinimas reiškė prievartą. Čia pirmąkart matau, kaip tai atrodė: moteris, apsirengusi triko, vyras, vilkintis blizgančias trumpikes, abu stovi rimtai, tarsi žinotų, kad pozuoja amžinybei. Puslapis po puslapio lėtai ir išraiškingai atlieka po judesį – suka rodyklę ant istorijos ciferblato. Bėgant metams jų veidų išraiškos nesikeičia. 2013-ųjų Venecijos bienalėje, Raimundo Malašausko kuruotame Kipro ir Lietuvos paviljone, šios figūros pasitiko žiūrovus ant sporto rūmų laiptų kaip ateiviai iš abstrakčios – kosminės – praeities. Knygoje jų daugiau, prisijungia šokėjos – štai jos stovi ramiai, ramiai... ir staiga jas įsuka nematomas muzikos gūsis. Tarsi tai būtų ne šokis, o jų kūnus perkreipiantis aistros priepuolis. Paskui vėl atsileidžia. Ir taip pulsuoja.

 

Toliau blykčioja dienos fragmentai – plokšti kariškių kepurių apskritimai su pakaušių iškeltais kauburiukais virš sporto rūmuose susirinkusių žmonių, tolumoje – operatorius. Pokalbis laiptinėje. Liūdna gražuolės šypsena kažko belaukiant vestibiulyje – užsidengia veidą rankinuku. Tirpstanti kontoros tikrovė, telefonai, durys, blizgi dainininkės suknia. Žiūrovai – madų demonstravimas, gimnasčių nugaros, įmantrios gėlių puokštės ir moterys už baltos užuolaidos tarsi iš japoniškos graviūros... Fotografuodamas operatorius mato tai, kas paprastai lieka už kadro: artistų vienatvę ir liūdesį, jų grožio kerų dirbtinumą. Jis atsitraukia, ir popkultūros žavesys pasisuka kitu kampu. Užuot viliojusios ryškiomis spalvomis, kaip Andy Warholo padauginta Merilyn Monroe, Šeškaus pagautos televizinės ikonos susitraukia kaip netikros prabangos regimybės. Nejudrumu jos mėgina apgauti likimą, išprašyti neįmanomo.

 

Todėl versdama knygą vis labiau pastebiu ne tai, kas užfiksuota fotografijose, bet operatoriaus žvilgsnį tarsi pro šalį, tarsi matant akląja dėme. Jis fotografuoja taip, kaip filmuoti negalima – televizija juk turi kurti tobulą vaizdą, tikrovės alternatyvą – ar Margaritos Matulytės „altrealybę“ – be įtrūkių. Atrodo, lyg fotografija operatoriui būtų galimybė dekonstruoti iliuziją, bet ne atskleidžiant jos gaminimo procedūras, o pagaunant tai, kas jai labiausiai svetima – rimties būseną. Ji tvyro ir kaip pakibimo fazė prieš darbo dienos įtampas, ir kaip pasmerktumas nuolatiniam laukimui šiose erdvėse – laukimui kažko jau a priori beprasmiško. Nes jau ryte aišku, kad vakare, kaip visada, siautėjančių kūnų blizgesys taps psichodeliškas, tarsi kylantis šio skurdaus vaizdų fabriko šleikštulys.

 

Tačiau ir tai dar ne pabaiga – užbaigti knygą apie operatoriaus dieną vakaro ir nakties vaizdais menininkui netinka, būtų banalu. Staiga jis mus išveda laukan, kur gyvenimas – netikėtai spalvotas, paklūstantis gamtai ir orui, apvelkančiam visus vienodais plastikiniais apsiaustais. Gatvėse – demonstracijos neaišku už ką ir prieš ką. Tarp jų – juodaodžių veidai, kokių Vilniuje nebūna net dabar. Viskas teisingai – operatorius Šeškus važiavo į komandiruotę filmuoti Maskvos olimpiados. Kaip visada, užfiksavo pašalinius žmones. Paskui vėl – nespalvoti vestibiuliai, koridoriai, juose sugauti laikinieji gyventojai. Tarsi diena ne užsibaigtų, o neapibrėžtai tęstųsi jau pusiaumiga. Didžiapetris sakė nenorėjęs baigti knygos kulminacija – tai reikštų pasiektą tikslą, dramos išrišimą. O televizijos tikslas – net sovietinės – užpildyti laiką, taigi tenka ir jos darbuotojams, ir žiūrovams atsiduoti nebaigtinumui. Diena tiesiog praėjo transliacijose, iš kurių nieko neliko.

 

Šitie pašaliniai operatoriaus fotoaparatu užfiksuoti kadrai dažniausiai ir yra visa, kas liko iš to laiko televizijos. Jie užkloja anuometinio televizijos gyvenimo tikrovę tarsi iš fragmentų susiūtas ir dar nespėjęs išblukti paviršius. Dabar tomis fotografijomis galime vaikštinėti tarsi ant sueižėjusio ledo lyčių, tarpuose blykčiojant iliuzijų mašinos sunaudotiems kūnams. Tuo ši knyga turbūt labiausiai trikdo žmones, kurie semiasi galios iš televizijos reginio. Jam palaikyti turimos darbo jėgos ir butaforijos netvarumas akivaizdūs. Taigi estetinį knygos poveikį papildo ir etinis – dabartinės televizijos viršininkams du menininkai pasakoja apie jos ignoruojamus „žemesnės grandies“ darbuotojus, liekančius už ekrano – jie įtempia lynus, ant kurių balansuoja, šliaužia, atlieka savo akrobatinius numerius televizijos regimybė, niekaip negalinti iškreipti savo šablonų. Tie kuklaus buvimo vaizdai atspausdinti ant pašiurkštėjusio aksomo popieriaus, kuris masina liesti ir nepaleisti knygos iš rankų, vartyti nuo pradžios iki pabaigos ir atgal, kol nepasiduodi šiai dvikryptei tėkmei.

 

Tam padeda ir knygos dalių skirtukai – tuščių koridorių, durų rėmų fotografijos, kuriose tarytum nieko nėra. Nebent išplaukę angų kontūrai. Jie įsiurbia ir pratraukia nesvarbius, nevizualius, nenufotografuotus šios operatoriaus dienos momentus. Šie laiko tuneliai pagreitintai neša skaitytoją per ano laiko kuklių vilčių galaktiką.