Samprotavimai irgi retoriniai klausimai pažiūrėjus parodą „Garso ir tylos autografai“

 

     Šiuolaikiniame gyvenime be garso – nė cypt! Kiekvieno kišenėje ar kiekvienos rankinuke išmaniausiai skambantys telefonai, pypsinčios žinutės. Žinia, iš pateikto rejestro trafaretinius skambesio tonus pasirenkame patys.

 

     O, taip, garsas naudojamas suteikti / sutelkti nuotaiką. Elementariausias pavyzdys yra kino filmai. Veiksmui kulminaciškai rutuliojantis tamtyč parinkta muzika girgina ir aštrina žiūrovų emocijas. Muzika taip pat yra nepamainomiausia šokio bendrininkė. Nugirdau tvirtinančių, kad štai J. Jarmuscho kino filmas „Dead Man“ be Neil‘o Young‘o muzikinio takelio būtų toli gražu ne toks paveikus.

 

     Ar svarbu, ką groja mano mintys, mano širdis? Ar svarbu, ką klausausi? Ar išvis klausausi? Gal tik puse ausų? Nes dažniausiai mes nemokame klausytis šimtu procentu. Viso labo „leidžiame per save“ tik kaip foninį dūzgesį, kaip kontekstinius krebždesius ir čežesius. Jie gi ir suteikia tam tikro labumo, saugumo jausmą. Daugelis tiesiog nesąmoningai įjungia radijo imtuvą, įjungia televizorių, bet krapštosi savo buityje, kuičiasi savo reikaluose. Aha, kad nesijaustų vieniši. Tokia garsinė paguoda.

 

     Išmoktus, mums žinomus garsus psichika automatiškai vizualizuoja, tai yra kaipmat suriša su šaltiniu. Čiulba – paukštis, urzgia – šuo, kapsi – lašai, šniokščia – banguojanti jūra, kvėpuoja – tai gyvas. Garso stereotipus mums įdiegė, mūsų įgytos patirtys juos „įsisavino“ ir galutinai patvirtino.

 

     Garsas ir vaizdas siejamas abipusiai. Kaip vaizdas ir skonis, kaip kvapas ir vaizdas. Ar žmogaus protas geba suvokti garsą be jokių asociacijų? Vargu bau. Vos ausis pasiekia garsas, tuojau pat mumyse įsijungia to garso skleidimo objekto paieška. Gausmas skliaute „priverčia“ kilstelėti galvą ir surasti vaizdą – orlaivį.

 

     Visut visi menai ir visos literatūros yra stilizuotos gyvenimo iliustracijos. Žinia, vaizdas ir tekstas galbūt seniausias tandemas. Vienas kitą ramstantis, sveriantis, ataidintis. Dažniausiai akivaizdžiai ir tiesmukai. Ar iš šio mano teiginio išsprūsta muzikos sąvoka?

 

     O kam reikia, o kam išvis būtina vizualizuoti garsą? Garsų įspūdžius savo sąmonėje, savo vaizduotėje. Juk garsas yra erdvinis jausmas, kuris veikia mus neprognozuojamai, veikia mumyse neapčiuopiamiausiai. Kaip garsas veikia mumyse?

 

     Garsas (iš esmės) priklauso veiksmui. Tai vienokios ar kitokios rūšies trinties veiksmo rezultatas. Ar veiksmas visada trintis?

 

     Garsas mus prikelia iš miego, garsas mums trukdo užmigti. Garsas mus guodžia, ramina, garsas mus erzina. Esame „prisikalę“ prie durų skambučio melodijos, prie žadintuvo skambesio, prie jungiklių spragtelėjimų, prie skalbyklės ūksmo, prie kartu gyvenančiojo balso tembro. Net nebegirdime jų kaip „neangažuotų“, kaip savitų sąskambių. Viso labo – tik kaip garsinius stereotipus, kaip funkcionalius derinius. Greitosios ar gaisrinės šaukiniai „sėdi“ giliai mūsų priėmimo / reagavimo sistemose.

 

     Įvairiais intervalais, skirtingais intensyvumais ir dažniais sklindantis garsas jau „susidėlioja“ į melodiją. Tai yra įgauna rišlumo. Ar tai būtų virtulyje burbuliuojantis vanduo, ar lauže traškančios pliauskos, ar laiptais lipančios kojos. Žmonija iš natūralių gamtos garsų susidėliojo jų nenatūralius derinius, kuriuos ir pavadino muzika. Tam reikalui sukūrė melodijos raštą – natas. Kad privatizuotų garsą, jį „įformintų“.

 

     Įdomu, kaip kompozitoriai dėlioja savo partitūras? Ar muzikos kūrinys yra inspiruojamas vaizduotės, ar įmanomai užrašomas „iš tuštumos“? Įtariu, kad žanriškai apibrėžti, kanonizuoti muzikos kūriniai (himnai, maršai, polkos, valsai, proginės dainos etc.) rašomi „taisyklingai“. Tai yra naudojant klausytojui a priori atpažįstamas gamų struktūras.

 

     Kiek kartų perklausomas garso takelis vis tebesuvokiamas, priimamas vis šviežiai? Ar perklausyta muzika jau yra atsiminimas? Ar išvis garsas gali būti atsiminimas?

 

     Garsai, akivaizdu / ausivaizdu, kaip spalvos ir kvapai, turi savo sezonus. Sezonai turi savo garsotekas. Nesgi keičiasi garsų šaltiniai. O paties žmogaus koks įvairus ir neįtikėtinas garsynas, kurios pati žmogaus ausis negirdi. Plaučių muzika, širdies muzika, kraujo muzika, seilių liaukų muzika, kiaušialąsčių ir spermatozoidų muzika. Etc.

 

     Ar garsas veikia manyje, ar neveikia, manding, priklauso nuo sąmoningo atvirumo. Žinia, galima paprasčiausiai žaisti garsu (kaip lygiai ir visų kitų juslių „ėminiais“), bet jo neįsileisti vidun, savo gelmėn, savo esaties neįvardijamybėn. Šaukti ir ne(su)laukti aido.

 

     Ant priekalo kūju kalama geležis. Kieno gi tas garsas – kūjo, priekalo, kalamos geležies? Kas sugebėtų šio skirtingų vibracijų trio užčiuopti skyrium, tai „uždokumentuoti“?

 

     Kaip garsas ištirpsta tyloje? Ar teko pabandyti išgirsti, kada jau imama nebegirdėti? Tereikia dzingtelėti tingšos varpeliu vieną į kitą. Ir klausytis, kol nebenutversi garso tirpsmo pabaigos.

 

     Kaip parodos autoriai Lukas Atas, Anton Lukoszevieze, Kristijonas Nenartavičius, Gytis Skudžinskas demonstruoja garso pasekmę? Kaip ją vizualizavo? Kaip abstrakcijas, kaip bangas, kaip dėmes, kaip ornamentus, kaip sukinius. Manding, tiek ir teįmanoma. Juk parodos žiūrovas pats sau „įsijungia“ garsus ar melodijas. Kokias jam per čia rodomus vaizdus „pakiša“ jo vidinė patirtis, kokias atveria asociatyvioji atmintis ir kūrybinga vaizduotė.

 

     Ar būtina / svarbu / reikalinga išmanyti garso / muzikos tektoniką, kad klausyčiausi? Manding, ne. Kad jungčiau ir modeliuočiau tas įvairių ilgių ir vibracijų bangas, kurčiau jų derinius, nebejotinai taip.

 

     Ar ausų „registruojama“ tyla irgi yra garsas? Paprasčiausiai žmogaus ausys visada įsitempusios (bent) ką išgirsti, todėl galų gale konstatuojama, kad tyla spengia. Tai todėl, kad tyla neturi savo dažnių, tyla neturi jokių bangų. Tyla ir garsas, tyla ir triukšmas nėra antonimai. Tyla yra nematerialus „popieriaus“ lakštas, kurian neišliekamai įrašomi garsai.

 

     Įdomu, ar garsas gali veikti savaime, tai yra be priežastinio ryšio, ar tiktai pa/sąmonėje išjudindamas su tuo ar kitu garsu susijusius vaizdus? Juk vaizdus mums / mumyse nežabotai kuria vaizduotės mechanizmas. Ogi, regis, mumyse nėra garsus „gaminančios“ įrangos. Galbūt dėl to, kad garsas yra erdvinis dalykas (pojūtis), jo iš esmės neįmanoma nutverti už uodegos.

 

     Absoliučioji tyla nuolat „rašo“ visatą, egzistenciją, būtį.