Iš salos į salą. Pokalbis su taivaniete menininke Chia-Yun Wu
Gegužės mėnesį į Nidos meno koloniją iš Taivano atvyko menininkė Chia-Yun Wu. Ši meno rezidencija yra tarptautinio fotografijos simpoziumo „NIDA. Sutikti fotografiją“ dalis. Iš 102 kandidatų menininkė komisijos buvo atrinkta vienbalsiai. Chia-Yun Wu koncentruojasi į meno tarpdiscipliniškumą ir savo darbuose jungia kino kalbą, fotografiją, kitas medijas bei meno formas.
Kaip pasikeitė vaizdo supratimas? Kas jums yra vaizdas, kas – fotografija?
Iš pradžių mane domino fotografija kaip visuma, taip pat ir filmai. Dabar mane labiausiai traukia vaizdo fenomenas. Jei prisiriščiau tik prie vienos disciplinos, pavyzdžiui, fotografijos ar filmų kūrimo, tai galbūt pavirstų tik technikos ar temos apmąstymais. Tiek kino menas, tiek fotografija paremti pasakojimu ir reikalauja daug dėmesio technikai. Kurdama dažniausiai naudoju daugiau nei vieną mediją, nes noriu sukoncentruoti daugiau dėmesio į idėjas ir pačią medžiagą. Manau, kad ir fotografija ilgainiui man tapo viena iš kūrybos medžiagų. Mano kūryba daugiau kalba ne apie pačią fotografiją, o apie vaizdą.
Taip pat pastebėjau, kad labai mažėja fotomenininkų, kurie tik fotografuoja. Vis daugiau atsisukama į koncepciją ir jų darbai perlipa tik vizualinės reprezentacijos ar pasakojimo ribą, kūriniai apima ne tik simbolius, įvairius kontekstus ir kažką uždaro, bet ir gilumą.
O kokie menininkai paskatino, įkvėpė žiūrėti į fotografiją taip, kaip jūs ją suprantate ir naudojate dabar? Kodėl?
Man patinka Shirin Neshat – Niujorke gyvenanti menininkė iš Irano. Iš pradžių fotografija buvo jos pagrindinė naudojama medija, bet paskui jos darbai tapo abstraktesni ir labiau sutelkti į idėją. Taip pat ji pradėjo kurti videomeną ir net vaidybinius filmus. Dabar ji yra ir režisierė, ir mane žavi jos mintys bei jų raiška, jos kūrybos plėtotė.
