Absoliučiai kiekvienoje molekulėje

 

         Įsibuvus Kristine Krauze-Sluckos parodoje „Materialiosios visatos vibracijos. Aukso troškulys“

 

 

     Homo sapiens įvairiažanrė ir skirtingabūdė veikla ilgainiui vis labiau „humaniškėja“. Tai yra ji beatodairiškai pritaikoma žmogaus ambicijoms ir poreikiams. O tie poreikiai neįtikėtinai „auga“ kaip ant mielių. Tiksliau – jie daiginami, jie auginami, jie priauginami tamtyč.

 

     Ar kas galėjo (į)spėti, kad vis spartesnis ir vis aršesnis civilizuotėjimas sukels atvirkštinių – nepalankių ir net kenksmingų – pasekmių patiems žmonėms.

 

     O, taip! Aukso trokšta ir trokštama per amžių amžius. Auksas - viso labo laimingo ir pilnatviško gyvenimo metafora. Blizgiai apgaulinga ir neišganinga. Štai lietuvių liaudies patarlė nenuilstamai kartoja, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba. Ir atvirkštai – auksas ir pelenuose žiba.

 

     Išorės pasaulio žavesiai ir svaiguliai dažniausiai yra tik spragt, kartais jėgiantys trumpalaikiškai įjungti ir vidines palaimos akimirkas. Įstabus saulėlydis, grakšti vaivorykštė, siautulinga pūga, žvaigždėčiausias rugpjūčio skliautas. Patirtos būsenos patvirtina, kad siela visgi „turima“.

 

     Žinoma, imlios akys grožį ir estetiką gali išvysti (ir išvysta) pelėsio apimtoje duonos riekėje, supuvusiame obuolyje, apleistame name, surūdijusioje geležyje.

 

     Grynojoje visatoje nėra nei blogio, nei gėrio. Žmogus išgalvojo šias sampratas, apibrėžė šias kategorijas. Jis ėmė skirstyti pasaulį į jam palankų ir jam priešišką. Pats žmogus iš egoizmo, iš noro viešpatauti, kontroliuoti sukūrė rimbus, ginklus, kalėjimus, surašė įstatymus, sumanė valstybes, religijas. Senų seniausiai šioje planetoje yra išgyvenama. Tačiau kadų kadės urvinės žmonijos įgyti, sustiprinti savisaugos ir išlikimo instinktai veikia kaip „užstrigusios“ išmanios šiuolaikinės technologijos.

 

     „Blogis“ ir „gėris“ visada yra viename bendrame būvyje, absoliučiai kiekvienoje molekulėje. Kas įrodys, kad tikresnė tiesa, jog tu gimei šian pasaulin. O kas įrodys, kad tikresnė tiesa, jog iškeliauji iš šio pavidalų ir formų žaidimų aikštelės vėl į nepažiniąją anapusybę. A propos, kalbantis sąmoningai ir be sąlyginumų, aišku, kad nėra jokios anapusybės ar šiapusybės.

 

     Visut viskas yra čia. Tik viso labo jeigu tatai neregima, neįrodoma, nepačiupinėjama, nejuntama, kaipmat „nurašoma“ kitiems pasauliams. Ogi mistika yra čia – prieš kiekvieno nosį ir kiekvieno nosyje, kiaušialąstėse ir spermatozoiduose, žieduose ir vaisiuose.

 

     Štai peilis, štai kirvis, štai virvė, štai pjūklas, štai elektra, štai vanduo, štai ugnis, štai medis, štai gyvūnas. Paprasčiausi daiktavardžiai, pirmu ypu nušokę nuo mano liežuvio, jie yra materialūs dalykai. Tiek žmogaus sumanyti, tiek amžinagamčiai. Jie visi funkcionaliai ambivalentiški. Tam tikru metu, tam tikra nuotaika, tam tikroje situacijoje, vienaip ar kitaip juos naudojant ar jais naudojantis, teikia naudą, patogumą, malonumą, gėrį. Kitais atvejais –žmogui jie neša skausmą, baimę, nelaimę, mirtį.

 

     Tik va ginklas – išskirtinai tik mirtį teikiantis daiktas. Žmonių sukurtas inventorius ir priemonės, įranga ir medžiagos, skirtos naikinti kitus žmones. Kitaip atrodančius, kitaip tikinčius, kitaip elgiančius, kitais žaislais kitose smėldėžėse žaidžiančius, kitas vėliavėles mosikuojančius.

 

     Ir netgi visa šita naikybos pramonė kuriama ne iš pliko blogio, bet ir saugumo noro, iš kontrolės noro, iš noro viršauti, iš puikybės, iš gobšumo, iš egoizmo. Iš susigalvoto ir patikėto žinojimo, kaip turi būti, kas yra tiesa.

 

     Vaistų tabletėje ar kapsulėje sykiu yra gėris ir blogis. Esminis dalykas gi tame, ką mes geidžiame gauti, ką mes (pa)jaučiame, kuo tikime (o tikime tuo, kuo esame įtikinti). Išgėrus piliulę skausmas numalšinamas. Bet giluminė priežastis lieka. Ilgą laiką vartojami vaistai nenuspėjamai veikia kitus organus ir jų veiklą.

 

  Maistui auginama mėsa ir augalai „maitinami“ chemija, dirbtinai spartinamas jų augimas, forsuojamas augimo ir brendimo laikas. Kad produktai ilgai galiotų, pasikliaujama Mendelejevo lentelės elementais.

 

     Taigi žmonės žmonėms kuria ilgalaikių – iš pirmo žvilgsnio ne(at)pažįstamų ir iš pirmos minties nekaltų – kenkimo ir žalojimo būdų ir priemonių. Žmogus įpratintas tų šalutinių poveikių nemoti ar juos įprastinai ignoruoti. Todėl daugel sufabrikuotų erzacų ir surogatų daugeliui ir „neegzistuoja“.

 

     Čia vėl iš tautosakos kišenės išsirangiusi šnypštauja patarlė: gerais norais pragaras grįstas.

 

     Būtent tąjį pasaulio, tąjį žmonių kuriamo grožio dvilypumą, tą monetos aversą / reversą itin akivaizdžiai ir impozantiškai demonstruoja menininkė Kristīne Krauze-Slucka.

 

   Dar kartą. Vandenys, oras, ugnys, žemė, medžiai, gyvūnai, kalnai, prarajos gamtoje egzistuoja savaime kaip nepriekaištinga tvarka, kurią žmogus linkęs įvardyti kaip chaosą.

 

  Pragarą, velnius, raganas, slibinus išgalvojo žmogaus vaizduotė. Juos nupiešė ir „paniškai“ realizuoja savyje, kituose, pasaulyje. Taip, patį blogį įveiksmina išskirtinai tik nesąmoningas žmogus.

 

     Pasaulio civilizuotose laboratorijose visa tai kopijuojama, visa tai perkoduojama ir panaudojamai išnaudojama. Kai tik „persistengiama“, kai imama nežabotai tatai kontroliuoti ir „šokdinti“ pagal savo įžeidžius ir gobšystę, dažnąsyk eksperimentai atsisuka itin skaudžiu antru lazdos galu.

 

     „Būti žmogumi – tai gyventi saulėkaitoje ir mėnesienoje, su nerimu ir džiaugsmu, pripažinti ribas ir jas peržengti, kristi žemyn ir kilti aukštyn. Trokšti gyvenimo, kuriame būtų tik dalis šių dalykų – tas pats, kas norėti pusės gyvenimo, kitą pusę paslepiant ten, kur ji netrukdys fantazuoti, kaip turėtų būti sutvarkytas pasaulis“ / Barbara Brown Taylor /