Banano mįslė. Vertimas, skirtas parodai „Natalia LL. Sum ergo sum“
2018 04 20 / Adam Mazur, vert. Aleksandra Fominaitė, „7 meno dienos”
Šiuolaikinio meno centras Torunėje (Lenkija) „Znaki Czasu“ kartu su galerija „Meno parkas“ pristatė Nacionalinio M.K. Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko dailės galerijoje žymios lenkų menininkės retrospektyvinę parodą „Natalia LL. Sum ergo sum (Esu, vadinasi esu)“ (kuratorius – Mateusz Kozieradzki).
Fotografas Valerijus Koreškovas: „Istorija nepriklauso tau. Jeigu gali ja pasidalinti, tai dalinkis, negailėk!“
2018 04 20 / Rasa Murauskaitė, Lietuvos muzikos informacijos centras
Praėjusiais metais Lietuvos muzikos informacijos centro rubrika „Kompozitoriaus teritorija“ siekė geriau susipažindinti su šiandien kuriančių kompozitorių erdvėmis ir kasdienybe, atverti duris į paslaptingą ir kartais sunkiai kitiems pažinią kūrėjo rutiną. Kažko panašaus prieš daugiau kaip 45 metus ėmėsi ir fotografas Valerijus Koreškovas, nufotografavęs visus tuomečius Lietuvos kompozitorių sąjungos narius – kompozitorius ir muzikologus. Ryškų prisiminimą jo atmintyje įrėžęs „projektas“ – jo paties pasakojime, kurį užfiksavo muzikologė Rasa Murauskaitė.
Laiko pėdsakus besivejant: kartų sankirta tarpinėje POST stotelėje
2018 04 13 / Kamilė Pirštelytė, „7 meno dienos“
Pirmoji tokio pobūdžio paroda „Pinhole. Camera Obscura # 1“, dalyvaujant dvidešimčiai autorių iš penkių skirtingų miestų, įvyko „Fluxus ministerijoje“ 2012 metais. Analoginė paroda „Pinhole. Camera Obscura # 2“ suorganizuota antrą kartą 2017 m. POST galerijoje. Ir štai šiemet tos pačios galerijos erdvės pristatė trečiąją „Camera Obscura # 3“ dalį.
Virginijus Kinčinaitis. Genties veidografija
2018 04 09 / 8diena.lt
Jau keliolika metų trunkančios herojiškos fotomenininko Algimanto Aleksandravičiaus pastangos sugrąžinti mūsų kūrėjus į viešumą klasikinių fotografijos portretų pavidalu yra reikšmingas kultūrinis įvykis.
Kelionės laiku. Reginos Šulskytės paroda „Mano laikas“
2018 03 30 / Paulina Blažytė, „7 meno dienos”
Reginos Šulskytės fotografijose laikas tampa išplėstine sąvoka, paneigiančia įprastinius dėsnius. Primiršti, o gal ir visai nepatirti praeities įvykiai čia susipina su jau prarasta dabartimi. Skirtingus taškus laike jungia bendra erdvė – kitas svarbus veiksnys, formuojantis fotografijų mikrovisatą.
Visureigė fotografija. Geistės Marijos Kinčinaitytės ir Louise’os Oates paroda „Gyliai, pjūviai, grūdėtumas“
2018 03 23 / Agnė Narušytė, 7md.lt („7 meno dienos“)
Fotografijos pasjansas Kinčinaitytės ir Oates parodoje sudėliotas tiksliai – paviršiaus tezę paneigia gelmės antitezė, kurią pačią demaskuoja šviesulių pjūviai ir negyvi fotomedžiagų paviršiai, o šiems gyvybę skolina fotosinteze nuolat užsiimantys augalai. Reikšmės čia cirkuliuoja tarsi uždaroje ženklų ekosistemoje, kur savo vietą randa ir fotografija – kartais kaip visų ryjama, kartais kaip visa ryjanti (ne)gyvybės rūšis.
Arturo Valiaugos triumfas prieš bestiją
2018 03 22 / Gintarė Čiuladaitė, „Lietuvos žinios“
Fotomenininko Arturo Valiaugos paroda „Johaneso Bobrovskio Lietuva: abipus Nemuno, tarp Rytų ir Vakarų“ pernai pristatyta Leipcigo knygų mugėje. Praėjusiais metais taip pat paminėtos šio vokiečių rašytojo šimtosios gimimo metinės. Vėliau parodos fotografijos sudėtos ir išleistas jų albumas. Fotografuoti šį ciklą A. Valiauga pradėjo gerokai anksčiau – 2012–2013 metais, per projektą „Mažosios Lietuvos tapatybė šiandien“. Jis buvo skirtas Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms, Mažosios Lietuvos istorijai aktualizuoti. Šio krašto daugiakultūrė aplinka buvo ir J. Bobrovskio (1917–1965) įkvėpimo šaltinis.
Įvairialypis fotografo Antano Miežansko palikimas
2018 03 12 / 8diena.lt
„Kad ir kas nutiktų, laikyk vėliavą“ – toks buvo fotomenininko Antano Miežansko (1938–2017) šūkis. Savo gyvenime matęs pokario siaubą, jaunystėje perėjęs atšiauriausias Sibiro platybes, vadovavęs žygiams po kalnus, dirbęs ne tik fotografu, bet ir televizijos operatoriumi, dėl susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių turėjęs atsisakyti fotografijos ir atsidėti savo pirmajai, dar iš savo tėvo išmoktai profesijai – siuvimui. Nepaisant to, iki gyvenimo pabaigos jis gyveno tarp gausybės savo nuotraukų ir negatyvų, negalėdamas pamiršti to, ką regėjo jo akys.
Fotomenininkė Irena Giedraitienė: tai darysiu tol, kol galėsiu rankose išlaikyti fotoaparatą
2018 03 09 / Renata Alauskaitė-Mikalainienė, "Moteris"
Daugiau nei prieš 40 metų Irena Giedraitienė savo namuose Kaune išryškino vieną labai svarbų kadrą. Dvi jaunavedžių poros nuo Palangos tilto žvelgia į jūrą. Šis kadras fotografei atnešė kino „Oskarui“ prilyginamą apdovanojimą – prestižinį pasaulinio spaudos fotografijų konkurso „World Press Photo“ prizą Aukso akį ir pirmąją „Bendrųjų įvykių“ kategorijos vietą.
Būsimą kadrą S. Žvirgždui kartais tenka šildyti po pažastimi
2018 03 07 / Eligija Barkutė, Bernardinai.lt
"Viskas priklauso nuo žmogaus, tik reikia žinoti kokio kadro tu ieškai. Žinoma, būna ir atsitiktinių, tačiau tik tada, kada juos pastebi. Ypač peizaže, viskas keičiasi sekundėmis: šviesa praėjo, ir viskas. Daug reiškia intuicija ir sėkmė."
