„Kaip ir kiekvienas mirtingasis, aš noriu palikti pėdsaką savo aplinkoje, savo žemėje. Ateina žmogui laikas, kai jis turi ką pasakyti, turi ką parodyti. Tai daryti reikia, ir tai yra tik maža dalis to, ką esi per savo gyvenimą nuveikęs. Man pasisekė. Visą gyvenimą ne tik dirbau kasdienius darbus, bet ir kūriau“, – personalinės parodos atidarymo metu kalbėjo Vytas Karaciejus. Jo jubiliejinė retrospektyvinė paroda „Požiūris“, visą mėnesį iki kovo 25 d. veikusi KKKC Parodų rūmuose, buvo dedikuota Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui.

 

Parodoje eksponuojami darbai „kalbėjo“ ne tik tradicinėmis šiam fotomenininkui tapusiomis temomis – apie miestą, žmones ir jūrą, bet ir apie tolimą praeitį, Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), jos palikimą vakarų Baltarusijoje. Tuo pačiu metu Žvejų rūmuose veikė dar viena V.Karaciejaus fotografijų paroda „Buvimo ženklai“, pristatanti daugumai jau pažįstamus autoriaus kūrinius. O niekur nematytus siurrealistinių nuotaikų fotografinius eksperimentus ir dabar galima apžiūrėti ilgalaikėje fotomenininko kūrinių ekspozicijoje, kuri jau metus veikia Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje (S.Nėries g. 3).

 

Kūrybos akcentai

 

Plačiai, bet gana fragmentiškai autoriaus kūrybos lauką apimančioje parodoje „Požiūris“ – nuo 1994 iki 2018 m. sukurti darbai iš pagrindinių jo fotografijų ciklų: „Smėlio legenda“ (1994–2010), „Jūros paslaptys“ (1998–2017), „Klaipėda: buvimo ženklai“ (2002), „Būties miražai“ (2007–2017), „Pajūrio peizažai“ (2008–2017) ir kt. Tai – pajūryje ir uostamiestyje užfiksuoti kadrai, urbanistiniai ir gamtos peizažai. Paskutinę ekspozicijos dalį sudarė pats naujausias, nuo 2016-ųjų kuriamas ciklas – „LDK buvimo ženklai“, kurio statišką kompoziciją papildė ekrane nuolat besimainantys vaizdai. Kitą svarbią ekspozicijos dalį – 100-mečio sieną fotomenininkui pagelbėjo suformuoti dizaineris Valerijus Pulokas. Jis iš bičiulio fotografijų sudėliojo miesto, įvykių ir žymių asmenybių portretų mozaiką. Šios sienos centre – pats V.Karaciejus, šįkart nepasilikęs už kadro, o tapęs savotiška ašimi, aplink kurią rikiuojasi jo paties kadaise užfiksuoti kadrai. Ekspozicinę erdvę užtvindanti fortepijono muzika darniai susiliejo su didžiuliais projektuojamų fotografijų vaizdais. Čia – daugiausia dokumentika, reportažai iš jūrininkų, kapitonų gyvenimo, kai kur įterpti kolegos – fotografai, miesto menininkai ar kiti žinomi veidai. Gausioje (59 atspaudai bei per 60 projekcijų) ir ryškioje ekspozicijoje – įspūdingų formatų fotografijos, žyminčios kelią, kurį su savo aparatu per 40 metų nukeliavo klaipėdietis fotografas.

 

Visa ko pradžia

 

V.Karaciejus Klaipėdoje apsigyveno 1975 m. ir iš karto Aloyzo Každailio kvietimu pradėjo dirbti Jūrų muziejuje, kur kartu su kitais ruošė muziejų atidarymui. Tuo tikslu jis sukūrė Lietuvos jūrų muziejaus fotografinę ekspoziciją ir Baltijos gyvūnų gipso bareljefus. Beveik tuo pačiu metu V.Karaciejus dalyvavo ir rengiant įvairias liaudies pasiekimų parodas, kurios sovietmečiu miestui buvo ypač svarbios. Tais laikais jo fotografinė kūryba iš gana kuklaus klaipėdiečių fotografų būrio labai neišsiskyrė. Nebent tuo, kad V.Karaciejus jau tada gebėjo kokybiškai atspausti didelio formato (iki 4 x 8 m) fotografijas, kurias eksponuodavo Klaipėdos miesto gatvėse. 1977 m. įstojęs į Lietuvos fotografijos meno draugiją (nuo 1989 m. – Lietuvos fotomenininkų sąjunga), jau po dvejų metų jis buvo paskirtas ką tik įsteigtos Klaipėdos sekcijos atsakinguoju sekretoriumi. Ir tapo tuo žmogumi, kuris rūpinosi klaipėdiečių fotografų parodomis ne tik mieste, bet ir apskrityje, taip prisidėdamas prie fotografijos meno populiarinimo šiame krašte. Šis jo veiklos epizodas, kaip dabar aiškėja, yra ne mažiau svarbus Klaipėdos fotografijos istorijai, kaip ir visa jo fotografinė kūryba.

 

Parodose ir tarptautiniuose fotografijos meno projektuose aktyviau V.Karaciejus pradėjo dalyvauti nuo 1980 m. Kartu su kitais lietuvių autoriais jo fotografijos buvo eksponuojamos Čekijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Portugalijoje, Japonijoje ir kitur. Šis fotomenininkas priskirtinas tiems menininkams, kurie ne tik produktyviai dirba, bet ir gana aktyviai rengia savo kūrybos pristatymus. Nuo 1994 m. jis beveik kasmet surengia po vieną ar dvi personalines parodas. 1989 m. V.Karaciejus Klaipėdoje atidarė asmeninę taikomosios fotografijos studiją, kurioje nuo 1992 m. dirba spalvotos fotografijos srityje. Šio klaipėdiečio fotomenininko kūryba yra įvertinta ne vienu reikšmingu apdovanojimu. Vienas iš svarbiausių – 1997 m. V.Karaciejui suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografo menininko (AFIAP) garbės vardas. Lig šiol jam pavyko išleisti du puikiai miestą reprezentuojančius fotografijų albumus: „Klaipėda: buvimo ženklai“ (S.Jokužio leidykla-spaustuvė, 2002) ir „Klaipėda: laiko ženklai“ (spaustuvė „Druka“, 2011). Tačiau šio fotomenininko kūrybos monografijos vis dar laukiama.

 

Adresuojama visiems

 

Pačiame parodos pavadinime „Požiūris“ jau yra užkoduotas apsidraudimas nuo objektyvių ir išsamių įžvalgų tiek turinio, tiek ir atlikimo aspektais. Nėra pretenzijų ir į šiandien madingas meno formas. V.Karaciejaus fotografijose neaptiksime problemų, aštresnių socialinių pjūvių, nematyti čia nei paties autoriaus vidinių atsivėrimų. Viso to, kas neginčytinai būtų aktualu, tik vargu ar įdomu ir priimtina jam pačiam. V.Karaciejus neabejotinai yra estetas. Jo meninio požiūrio formavimuisi, kaip teigė jis pats, didelę įtaką turėjo bendravimas su fotomenininku Rimantu Dichavičiumi. Klaipėdietis, kaip ir jo kolega iš sostinės, yra tas fotografas, kuris, fiksuodamas bet kokią informaciją, siekia pateikti ją kuo estetiškiau. Kiek joje autentiškumo ir tiesos, o kiek subjektyvių autoriaus minties ir vaizdo interpretacijų, jau yra kita kalba. Tačiau rinkdamasis bet kokią temą, apie grožį jis prabyla visuotinai priimtinais dėmenimis. Todėl jo fotografinė kalba lengvai suvokiama ne tik saujelei lankančių fotografijos parodas, bet ir visiems kitiems. O tai, atrodo, autoriui yra itin svarbu.

 

Kitas reikšmingas momentas šio fotomenininko fotografijoje – fiksuojamo vaizdo atvaizdo kokybė. Kūryba, V.Karaciejaus nuomone, turi prasidėti nuo labai gero amato išmanymo. Anot jo, „tik tada atsiranda galėjimas kurti, kai nebevaržo amato dalykai. Ir tai tampa ne kasdieniu rutininiu darbu, bet emocijomis, dvasios švente, dalele, pakelta nuo kasdienos, nuo amato, dvasios ir kūno atpalaidavimu“. V.Karaciejus, šiandien jau pelnytai priskirtinas Klaipėdos fotografijos klasikams, kaip ir dera tradicionalistui, tiek anais (sovietmečio), tiek ir šiais laikais akcentuoja, kad kūryboje meistriškumas yra kaip garantas, užtikrinantis meno kūrinio kokybę visais atžvilgiais. Jaunystėje, studijuodamas Stepo Žuko taikomosios dailės technikume (1975 m. ten baigė meninio apipavidalinimo su fotografijos specializacija specialybės kursą), jis fotografijos mokėsi pas Povilą Karpavičių, taikomosios fotografijos pradininką ir teoretiką pokario Lietuvoje, daug eksperimentavusį spalvotos fotografijos srityje. Ši patirtis, be abejonės, anuomet ne tik paliko stiprų įspūdį, bet ir ryškų pėdsaką V.Karaciejaus kūryboje. Todėl jis ir dabar fotografijoje pirmiausia siekia aukšto techninio lygio, nuolat tobulina įvaldytas technikas ir noriai eksperimentuoja su naujomis, šiandieninėmis technologijomis. Taip per daugybę metų pamažu buvo nukeliauta nuo analoginės fotografijos iki skaitmeninių manipuliacijų, nuo šviesai ir chemikalams jautraus fotopopieriaus iki sintetinės drobės. Kaip teigė pats autorius, jam visada buvo svarbu, kad jo fotografija būtų išbaigta, užpildyta iki pat kraštų tiek formos, tiek turinio požiūriu.

 

Klaipėda – jo miestas

 

V.Karaciejus pirmiausia išgarsėjo kaip urbanistinio peizažo meistras, skirtingai nei kiti Klaipėdą fiksavęs ne dokumentiškai, bet per gana specifinį subjektyvizuotą filtrą. Jo Klaipėda – dažniausiai paskendusi miglose, kintanti nuo mažiausio šviesos blyksnio anksti rytą ar temstant, kai žibintų šviesos liežuviai pradeda laižyti grindinius ir namų sienas. Gal dėl to čia beveik nelieka žmogaus, o miestas nugrimzta į vienumą ir pasilieka visiškame sąstingyje. Nauji ir seni, modernūs ir istoriniai jo pastatai – visi vienodomis sąlygomis, tirštų rūkų aptirpdytomis sienomis ir vakaro žaros išdegintais langais. Tačiau V.Karaciejaus Klaipėda niekada nebūna kasdieniška. Ne tik šventinės atributikos ir šypsenų pritvinkusiuose kadruose, bet net ir tada, kai jos vaiduokliški betoniniai siluetai skendi prietemoje ar ūkuose, jos didybė jaučiama nuolat.

 

V.Karaciejus mėgsta bendrus planus, kai kadras apima dar daugiau, nei galėtų aprėpti žvilgsnis. Tai suteikia miestui erdvės ir savotišką laisvės įspūdį. Bet lygiai taip pat kruopščiai ir atidžiai jis gali susikaupti prie kiekvieno skersgatvio ar fachverkinio pastato konstrukcijos fragmento. Be didesnių gudrybių, gana įprastai jis fiksuoja tiltus, Danės krantinę ir vandenis, pasikliaudamas realaus vaizdo įtaiga ir neprimesdamas jam savo valios. Taip sąmoningai ar ne įprasminamas buvimas čia, tame pačiame mieste, daugybę metų ir daugybę kartų fiksuojant tuos pačius, bet kiekvieną sykį kitokius namus, gatves, tiltus, jų turėklus... Nors V.Karaciejus niekada neslėpė, jog gamta yra jo prigimtinė erdvė ir geriausia saviraiškos terpė, akivaizdu, kad jis puikiausiai užčiuopia ir miesto būtį. Ir dabar, naujausiame savo darbe („Miesto paslaptis“, 2017) užfiksuodamas miesto statinius, jis iki pat dangaus užklojo juos šlapiu grindiniu, taip suformuodamas stiprų nuolatinės drėgmės pojūtį. Taip, tai miestas, kuriame visada drėgna, oras gaivus iki svaigulio, o vėjai – nuolatiniai pasivaikščiojimų palydovai. Ir iš tiesų būtent taip apie šį miestą kalbame mes, atvykėliai, čia užsilikę neribotam laikui. Taip šį miestą mato ir klaipėdiečiai, gimę bei užaugę čia.

 

V.Karaciejaus miesto charakteristika tikrai nesibaigia urbanistiniais peizažais ir švenčių fragmentais. Puikiai suvokdamas čia gyvenančių žmonių svarbą miestui, jo istorijai, jis savo archyve sukaupė šimtus čia kuriančių ir dirbančių klaipėdiečių portretų. Tai – realistiškos kasdienybės akimirkos iš rašytojų, teatralų, dailininkų, kapitonų ir kitų žmonių gyvenimo. Šis autorius jau seniai įrodė, kad geba būti visoks: įgudęs vaizdų manipuliatorius, taiklus reportažo kūrėjas ar objektyvus dokumentalistas. Nors nemažai jo sukurtų portretų yra surežisuoti, tai nesutrukdo fotomenininkui pasiekti tikrumo, atpažinti ir užfiksuoti charakteringiausias portretuojamųjų išraiškas. Jo herojai – panirę į apmąstymus, sustingę prieš vaidmenį, patogiai įsitaisę krėsle ar draugiškai žvelgiantys į fotografą. V.Karaciejus atviravo: „Ir dabar man labiau patinka gamtos dalykai nei miestas ir net labiau nei pats žmogus. Bet jau pakliuvau į miesto mūrų tinklą, iš kurio nebegaliu ir nebenoriu išsikapstyti. Ir į jį, jo žmones mėginu pasižiūrėti kaip į gamtos dalykus. Tik mintyse atitolstu nuo miesto ir grįžtu į kaimą, – visa mano esmė jau yra čia, mieste...“

 

Smėlis ir jūra

 

Su gamta V.Karaciejus buvo glaudžiai susijęs nuo pat savo gyvenimo pradžios. Gimė vaizdingose Dzūkijos vietovėse (Milvyduose, Varėnos raj.). Ir nors vaikystę praleido prie Nemuno Šilutėje, Dzūkija, jos smėlynai visam laikui jam pasiliko ypatinga vieta su ypatingais gamtos stichijų nulemtais reiškiniais. Jau tada jis ne itin domėjosi mokslais ir mieliau savo laiką leisdavo gamtoje. „Man įdomiau buvo pasėdėti prie upės, klausytis paukščių balsų ar žuvų pleškenimo nei kokios nors matematikos mokytis, pažaisti kelio smėlyje, palipdyti“, – prisimena autorius. Ilgainiui į gamtą jis pradėjo nešiotis pieštuką su sąsiuviniu, kažką paišyti, o vėliau pasiimdavo ir fotoaparatą. Ko gero, toks ankstyvas pažinimas ir užsimezgęs ryšys lėmė, kad V.Karaciejaus gamta šiandien atsiskleidė pačiomis subtiliausiomis ir vaizdingiausiomis išraiškomis.

 

Jau gyvendamas Klaipėdoje, maždaug 1990-aisiais jis vis dažniau pradėjo lankytis Nidoje, jos kopose. Tiesa, jau senokai fotografų pramintais keliais. Savo fotografijų ciklą „Smėlis“ (1970–1972) vienas pirmųjų čia sukūrė Audrius Zavadskis. Žymiai ilgiau fotografines meditacijas čia rengė ir savo archyvuose paliko vieną vertingiausių kopografijos ciklų kaunietis Jonas Kalvelis („Kopos“, 1973–1985). Visais metų laikais Neringoje apsilankydavo ir jau Klaipėdoje tuo metu gyvenęs čionykštis klasikas Vaclovas Straukas („Kopos“, 1975). Ypač daug šia tema tuo metu fotografavo ir dar vienas pajūrio fotomenininkas Kazimieras Mizgiris („Kopų peizažai“, 1976–1993; „Kopų veidai“, 1979–1993; „Fantastinis kopų pasaulis“, 1982–1991). Beveik kiekvienas anuomet aktyviai kūręs fotomenininkas ilgiau ar trumpiau užtrukdavo prie kopų temos. Todėl nieko keisto, kad kopų ir smėlio motyvai, kaip vieni būdingiausių pajūrio regionui, noriai buvo plėtojami ir V.Karaciejaus fotografinėje kūryboje. Taip radosi vienas svarbiausių jo kūryboje ciklų „Smėlio legenda“ (1994–1996).

 

Savo fotoaparato objektyvą koncentruodamas tai į mikroskopinę smėlio smiltį, tai į beribes erdves, V.Karaciejus bando suprasti šio ypatingo gamtos reiškinio esmę. Jis nuoširdžiai grožisi gamta ir skuba fiksuoti pirminį impulsą inspiravusius vaizdus. Jo kopų fotografija – įvairialypė. Kartais jis siekia išryškinti tam tikro kraštovaizdžio fragmentą, akcentuoti detalę, kartais įprastu vidutiniu planu peržvelgia vaizdingus smėlio masyvus. Bet kuriuo atveju čia visuomet akcentuojama dekoratyvioji gamtovaizdžio pusė, ištikimai pasiliekant prie tradicinio peizažo sąvokų. Spalvotoje autoriaus fotografijoje nubalusios kopos, patamsėję jų ruožai keičia įprastas gamtos spalvas, klaidindami ieškant pirminio atpažįstamumo. Įdėmus žvilgsnis į kruopščiai vėjo supūstas formas mezga asociacijas, užuominas į materialius žmogaus, o ne gamtos sukurtus objektus. Tačiau visuomet lieka akivaizdu, kad pagrindinis šio kūrinio scenarijaus autorius – gamta, režisierius – šviesa, o fotografas – aktorius, įkūnijantis jam patikėtus vaidmenis. V.Karaciejaus pasirinktas vaidmuo buvo organiškai susijęs su juo pačiu, todėl puikiai tiko jo kūrybinei saviraiškai ir padėjo jam atsiskleisti kaip ypatingą įžvalgą turinčiam fotografui.

 

Atrodo, kad ne mažiau svarbi jo kūryboje yra ir jūros tema. Ji galbūt nebuvo analizuota taip nuosekliai, kaip smėlio ir kopų žanrai, ir todėl neatrodo iki galo išplėtota. Tačiau ryškių spalvų panoraminiai jūros vaizdai, parodoje eksponuoti ant didelių formatų drobės, apimantys autoriaus kūrybinį periodą nuo 1999 iki 2018 m., liudija, kad jis prie šios temos grįžta nuolat. Kažin ar kitaip ir įmanoma, kai gyveni šalia jūros ir jauti itin stiprų ryšį su miestą įrėminančiais gamtovaizdžiais. V.Karaciejaus jūra – aistringa ir kartu agresyvi. Ne visuomet išsaugodamas visus tradiciniam peizažui reikalingus dėmenis, autorius čia dažnai apsiriboja vien vandens ir dangaus fiksavimu. Nėra čia ir tiesioginio saulės atvaizdo. Visas dėmesys koncentruojamas į vandenį, bangas, nuolatinėje kovoje intensyviai talžančias betoninius bangolaužius ir kitas kliūtis, trukdančias joms pasiekti krantą. Kitur jūros vandenys šiek tiek aprimsta, bet vis dar kunkuliuoja savo sūkuriuose, susipriešinančiose bangų kryptyse. Ir čia tiesiog jauti jūros vandenų trauką horizonto link, kur ji pasibaigia ir prasideda dangus. O jis – jau paukščių, tankiai siuvančių debesis, stichija. V.Karaciejaus jūrą ne tik matai, bet ir girdi jos griausmingą ošimą, sumišusį su žuvėdrų klyksmu, jauti jos sūrų vandenį burnoje ir stiprius vėjo gūsius, nubloškiančius į kadro pakraštį ne tik neatsargius paukščius, bet ir visas tavo kasdieniškas mintis.

 

LDK buvimo ženklai

 

Bene pirmas kartas, kai V.Karaciejus atitrūko nuo jam įprastų temų ir su savo fotoobjektyvu priartėjo prie Lietuvos istorijos, buvo 2016-aisiais. Kai jis išvyko į vakarų Baltarusiją, turėdamas tikslą ten aplankyti ir užfiksuoti išlikusias LDK pilis ir rezidencijas, jų liekanas. Tokio stipraus įspūdžio, kaip teigė autorius, jis tikrai nesitikėjo. „Ten patyriau stebuklo jausmą, kad LDK yra ne mitas, ne įspūdinga istorinė legenda, ne tik keli dažniausiai kartojami vardai ir kelios iš mokyklinių vadovėlių į galvą įsirėžusios datos, bet tikra istorinė realybė. Kad LDK – realiame laike gyvenę stiprūs ir valingi žmonės, savo garbei ir mūsų ateičiai nuveikę didingus darbus, sukrovę materialius ir dvasinius turtus, palikę stiprybės ir išlikimo, savigynos ir narsumo, orumo ir išdidumo, pagarbos savo žemei ir protėviams ženklus. Jie sukūrė valstybę, be kurios jau niekada nebus įsivaizduojama Europos istorija ir likimas. LDK yra tikrų tikriausias mūsų istorinis, kultūrinis ir dvasinis slaptažodis“, – savo įspūdžiais dalijosi fotografas. Taip, tai istorija, atmintis, kuri išskiria mūsų tautą iš kitų ir verčia mus jaustis ypatingais. Šiandien – tai net ne prisiminimas, bet veikiau vizija, grįsta miglotomis praeitų amžių žiniomis, kai istoriją nuolat, metai po metų koreguoja dabartis.

 

Toks ir yra naujausias V.Karaciejaus fotografijų ciklas „LDK buvimo ženklai“. Jo darbai apima istoriją, tiksliau tai, kas yra iš jos likę, ir prideda ryškias autoriaus šiandienos korekcijas. Kaip jau šiam fotomenininkui įprasta, čia – dideli masteliai, sodrios spalvos ir autoriniai sprendimai, pernelyg realistiškai materijai suteikiantys mistifikuotą laiko atstumo įspūdį. Architektūra, buvę didingi statiniai ar šiandien stūksantys griuvėsiai – su nedideliais, kartais vos pastebimais gyvybės ženklais: žaliuojančia žole ir medžiais, balandžiais, besifotografuojančių turistų pora. Jo fotografijos, sudarytos iš 2–3 nespalvotų ir spalvotų pozityvų sluoksnių. Nespalvotus kadrus perklodamas su spalvotais, fotomenininkas įžiebia šiems griuvėsiams gyvybės, sukuria kažką panašaus į vos juntamą judesį, laipsnišką vaizdų kaitą. Anot jo, nespalvoto kadro panaudojimas duoda netikėtus, įdomesnius tonus, kurie vienur pasireiškia stipriau, kitur – silpniau, bet, susipindami su spalva, jie visuomet fotografijai suteikia vaizdo gylio. „Įkvėpimas sumontuoti šiose fotografijose persidengimus atėjo vėliau, po patirčių Baltarusijoje. Supratau, kad būtent taip man reikia perduoti savo įspūdžius ir informaciją iš šio susitikimo su šalies praeitimi, istorija“, – pasakojo autorius.

 

Manipuliuojama ne tik spalvomis, tokie realybės iškarpų persidengimai papildo vienas kitą tiek formos, tiek turinio atžvilgiu, faktus pratęsdami iki nūdienių apmąstymų. Taip Radvilų nekropolyje Nesvyžiuje, prie storu dulkių sluoksniu nuklotų karstų atsiranda šiandieninio pasaulio personažas, didikų atmintį pagerbiantis uždegdamas žvakę. Kitur, įspūdingoje Puslovskių rezidencijoje Kasavoje, pro langą ištrykšta ne šviesos, bet žydros upės srovė. O ant didžiulės kalvos išlikusias Vytauto Didžiojo pilies Naugarduke dalis sujungia galingas saulės šviesos srautas, prasiveržęs iš po pilkų, sunkių debesų. Ar taip ir atrodo ta akimirka, kai praeitis visa savo jėga įsilieja į dabartį ir ateina suvokimas? Buvusio, esamo ir tam tikru požiūriu būsimo laiko. Kai tampa nebesvarbu, kiek ši istorijos dalis tiksli šiandien, bet neabejoji, kad tiesiog privalai ją išsaugoti ateičiai. Kad kiti, atėję po tavęs, galėtų taip pat patirti laiko, kada viskas ne tik atrodė, bet ir buvo tikra, pojūtį. Parodų rūmuose buvo pristatyta tik trečdalis V.Karaciejaus ciklo „LDK buvimo ženklai“ darbų. Visas jis nuo balandžio mėnesio bus eksponuojamas Vilniuje, LR Seimo rūmuose.

 

Ši tema puikiai papildė V.Karaciejaus kūrybinį rinkinį ir tik dar kartą patvirtino, kad jam pavaldžios kone visos ne tik gyvenimo, bet ir laiko formos. Žinoma, tarp tų ribų, kurias pats sau jau seniai yra pasižymėjęs šis fotomenininkas. Aiškiai žinodamas savo tikslą, be jokių klaidžiojimų, įsipareigojimų ir didelių pretenzijų. Kaip tradicijas gerbiančiam fotografui jam visą laiką buvo ir yra svarbiausias vaizdas, kuris, užfiksuotas jo fotoaparate, nugula jo mintyse, o vėliau vienokiu ar kitokiu sprendimu išsiskleidžia ir jo fotografijų lakštuose. Jis kuria visiems, pasiruošusiems priimti jo kūrybą, bet pirmiausia siekia išlikti atviras pats sau. Gal dėl to jo fotografija, nors ir nestebina, nešokiruoja, bet visuomet išsaugo stiprią trauką ir norą prie jos sugrįžti dar kartą.