Pačėsa vis džiaugdavosi eidamas. Sako, dar vis metu šešėlį. Dar aš ne vaiduoklis
Ričardas. Nors fotografija iš esmės (dažniausiai) yra atminties dispozicija (ambicija), tačiau žiūrėdamas į Remigijaus Pačėsos fotovaizdyną, vokiu ir jaučiu, kad tatai yra būsenos. Vidinių jutimų tapatinimas ar gretinimas su gyvenamojo miesto (vietos) esamybėmis. Galbūt tai ramybės, paguodos, nusiraminimo permanentinės paieškos ar depresinio, slogaus būvio, persekiojančios nerimasties terapija.
Gintaras. Iš tikrųjų, tai net ir dar baisiau. Paskutiniuosius metus jis ne juokais sirgo. Savijauta buvo nekokia. Darbo neturėjo, užsiimti nebuvo kuo. Fotografavimas buvo toks egzistencinis išsigelbėjimas. Vaikščiodavo po visas šitas vietas, atsitrenkdavo į tuos vaizdus. Nebuvo aišku, kam to reikia, kam tą bus galima parodyti. Vaikščiojimas – toks užsiėmimas. Per neval. Tai nebuvo iš noro parodyti kokį nors grožį. Tai turėjo tragedijos prieskonį.
Agnė. Bet parodė facebook’e.
Gintaras. Facebook’e parodydavo. Išgerdavo kažkiek. Ir parodydavo shtai.
Agnė. Ir sulaukdavo pritarimo.
Gintaras. Pritarimo sulaukdavo pakankamai didelio. Buvo tuntai gerbėjų, laikintojų.
Ričardas. Agne, tu rašai „žiūrint į Remigijaus Pačėsos fotografijas nėra reikalo jų talpinti į sąvokas, kurti asociacijas ar istorijas“. Todėl aš pamaniau, kaip gerai, kad fotografijos nepavadintos. Ko gero, išskyrus tą shtai. Kuris taip pat ne pavadinimas.
Agnė. Tas shtai – kaip parodomasis pirštas. Ir tiek. Kai kur yra pavadinimai. „Sumautos iliuzijos“, „Namas, apšiktas žiogo“.
O tą mintį aš parašiau dar 2011 metais, kai Gintaras paprašė parašyti anotaciją Remigijaus parodai VDA koridoriuje. Galvojau, kaip išreikšti, ką matau. Turbūt priklausau Alfonso Andriuškevičiaus mokyklai – esu linkusi iš vaizdų lukštenti sąvokas ir tada jau rašyti tekstą. Tada būdama Nidoje, po ją mintyse nešiodamasi Pačėsos fotografijas supratau, kad visos sąvokos, kurias mėginu susieti su vaizdais, yra tik banalybės. Išvada – nereikia sąvokų. Žodelis shtai man tą sakyte sako: nebandyk aiškinti, kas tai yra, nes pakanka matyti. Ir vien tai tave veikia. Tiktai, aišku, iškart kyla problema: kaip rašyti be sąvokų? Rašiau tą tekstą lyg nebemokėdama rašyti.
Ričardas. Viso labo tada galima stebėti savyje, ką jauti. Ne ką voki vaizde, bet ką tiesiog jame (įsi)būni. Gal tereikia išjungti galvojimo mechanizmą, įjungti vien jutimo.
Agnė. Matyt, taip ir įvyko. Bet jutimą vis tiek tenka išversti į žodžius. Tada iš tikrųjų nebeįvardini, ką reiškia vaizdas. Taip yra geriau. Bent jau kalbant apie Pačėsos fotografijas.
Ričardas. Apie regimąją tuštumą, kuri nėra jausminė tuštuma. Paradoksas. Mano regimasis (tokia laiko rūšis) mano sąmonėje suranda, įgyja ir (prigydo?) būtąjį Pačėsos esamąjį.
Agnė. Vaizdas tai transliuoja, iš tikrųjų. Ne tiktai dabar tu žiūri, bet ir šviesa iš jo spinduliuoja. Apvertei Roland’o Barthes’o mintis apie fotografijos laiką, kuris visada yra būtasis. Niekada ne esamasis.
Tavęs klausantis pasirodė, kad na, iš tikrųjų, žiūrėdama į tokias fotografijas kaip Remigijaus, jauti, kaip vaizdas veikia dabar. Kiekviena detalė šiuo metu kažką tau daro.
Gintaras. Jis pats apie tai daug šnekėdavo. Įvairūs tie kalbėjimo lygiai. Pats banaliausias yra išpasakoti, ką tu matai. Koks durų kampas, kokia šviesa. O ką jauti? Taigi gali jausti kažką visiškai kitą. Visai ne tą šviesą ir ne tas duris. Gali jausti netektį. Kurios ten net akivaizdžiai nėra. Ir galvoju, kad kiekvienam žiūrėtojui yra dar net ir kitaip.
Ne visiems viskas taip jau akivaizdu
Ričardas. Tavo, Agne, tekstai Remigijaus fotografijų parodoje, manding, yra vertinga transmisija kai kuriems, ypač retesniems, fotografijų įdomautojams.
Agnė. Vaizdai, aišku, galėtų būti ir be jokių tekstų, bet parodai juos rašiau manydama, kad ne visiems viskas taip jau akivaizdu ir aišku. Kad yra čia į ką pasigilinti. Vien dėl to, kad gyvenimas anksčiau kitoks buvo. Kokiame devintame dešimtmetyje. Pasakodama tas mažas istorijas vyliausi, kad Pačėsa taps artimas ir kitiems. Juk yra daugybė žmonių, kurie su juo tik dabar pirmą kartą susipažįsta.
Gintaras. Facebook’e jis prie tų pačių vaizdų rašinėjo visiškai net nemandagius dalykus. Buvo visai kitokios interpretacijos, negu Agnės pasirinktos. Pavyzdžiui, po kažkuriuo iš gamtos vaizdų jis užrašo: „kaip gražu, kol nieko nepripirdolinta“. Agnė su savo tekstais pridėjo dar vieną dimensiją. Ir kai kuriais atvejais jų yra šiurpinančiai daug. Jiems perskaityti reikia skirti daugiau laiko negu peržiūrėti šitą parodą. Pastebėjau, kad fotografai neskaito. Bet kurie skaito, perskaito viską. Tas nedėmesingumas tekstui man jau va čia seniai (braukia per kaklą). Taip, kaip Agnė elgiasi, jau yra šiek tiek protestas.
Agnė Narušytė. Skaityti tai nepriversi – ir neketinau, bet jeigu kam nors prireikia informacijos, tai prašom, yra.
Mane labai paveikė Susan Sontag knyga „Apie kitų skausmą“ (Regarding the Pain of Others). Ji rašo apie karo ir smurto padarinių fotografijas. Apie tai, kaip jas bežiūrėdami atbunkame, žiūrime greitai. Ir nesvarbu, kas ten pavaizduota. Jos išvada tokia, kad tiktai pasakojimas sustabdo ties vaizdu ir priverčia pajusti kito skausmą.
Man pačiai ruošiantis parodai buvo atradimas, kaip aplinkybės, kuriose atsidurdavo Pačėsa, veikė jo fotografiją. Man ji visada patiko. Bet kai pasigilini, tai supranti, kad jo vaizdo architektonika galbūt susijusi su tuo, kad jis dirbo Miesto projektavimo institute ir fotografavo architektų darbus. Galbūt jis iš tų architektų matymo kažką perėmė. Todėl ir miniu tokį faktą. Tada jo fotografijose matai kasdienybę kaip atsitiktinumų architektūrą. Paskui jis dirbo žurnale „Tango“. Ten pilna jo vaizdų, iliustruojančių tekstus apie muziką. Pačėsos architektūrinės fotografijos, pasirodo, yra muzika.
Ričardas. Kadangi jau užbėgai mano neklausiamajam neklausimui už akių, turiu perskaityti. Nors Remigijus yra ragavęs muzikos, tačiau jo fotografijose regiu apsčios geometrijos (gr. geōmetria – žemės matavimas)! Linijos, atkarpos, rombai, stačiakampiai, įstrižainės. Ir jos tobulai suderintos, sustyguotos, nė menkiausio disonanso. Štai iš kur ta geometrija!
Gintaras. Mokėsi jis fotografuoti technologijos technikume, paskui labai galingai pradėjo fotografuoti būtent natiurmortus, kuriuos konstruodavo pats. Jų parodoje yra penki. Įskaitant „Lėlę dryžuotomis kojinėmis“. Jis iš tikrųjų tiesiog siekė harmonijos. Čekas Jozefas Sudekas jam didžiulę įtaką darė. O iš kur tos visos horizontalės ir vertikalės? Daugelis tuo metu ligotai naudojo plačiakampį objektyvą. Tokie kaip Macijauskas – tos laužytos perspektyvos, išsidirbinėjimai, kai arklio dantys tau į akis lenda. Mane iš proto buvo išvaręs Straukas! O norėjosi ko nors tokio lakoniško, bet labai tikslaus. Tikro ramaus kadravimo. Ir Bidlis* to dalyko tobuliausiai pasiekė!
Kai supranti, ką darai, tau ir išeina
Ričardas. Mano nugirstas „Prospekto galerijos“ žiūrovo aiktelėjimas Remigijaus vaizdų parodoje „Taip komponuot iš paprasto motyvo!“ Aha, kurgi ne. Dėmesio! Remigijaus kadro kompozicija. Pastebėjau, beveik nieko nėra taisyklingai išcentruoto. Nors objektas, regis, ir yra kadro stačiakampio viduryje.
Palyginau sau. Regis, viskas fasadiškai tvarkinga ir taisyklinga (kaip mūsų viešajame deklaruojamame sociume), tačiau iš tikrųjų viskas yra pasislinkę (paslinkta) iš vietų, iš kompozicijų. Nes žinome, kad idealiausia simetrija yra asimetriškumas.
Agnė. Yra pusiausvyra, yra harmonija, todėl atrodo centre. O iš tikrųjų ne centre.
Gintaras. Ir sąmoningai, ir nesąmoningai visa tai yra. Man atrodo, Salvadoras Dali sakė, kad simetrija yra durnių menas. O va Bidlio kad ir „Begalybės ilgesys“ atrodo tarsi visiškai centruotas. Ogi ne. Žiūri, žiūri ir galvoji, kas čia atsitinka. Tai – pataikymo klausimas. Yra visi tie pjūviai, dėl kurių Trimakas iš proto kraustosi. Tegul. Daug labai vienodų teisingų, o Bidlis va vienas toks. Jis turėjo tokią nuostatą: turi suprasti, ką darai. Kai supranti, ką darai, tau ir išeina.
Agnė. O, reikia užsirašyti!
Ričardas. Romos valstybės veikėjo, karvedžio, rašytojo Gajaus Julijaus Cezario žinomą posakį veni, vidi, vici (atėjau, pamačiau, nugalėjau) porą valandų būdamas Remigijaus Pačėsos fotografijų galerijoje perfrazuoju: atėjau, stabtelėjau, nutilau.
Gintaras. Na, gerai, tu stabtelėjai, nutilai. Aš prisimenu, kaip pats Bidlis šitaip sakydavo. Išeinu, sako, į peizažą. Čia neįdomu, čia irgi neįdomu. Na, bet jeigu jau įdomu, tada jau, sako, ilgam. Sako, žiūriu ir taip, ir šitaip. Nes reikia viską taip įtempti, taip įtempti, kad būtų arba – arba. Nes kam tada išvis.
Agnė. Knygai rankiojau visokius jo pasisakymus facebook’e. Atsimenu, kad buvo tokių facebook’o draugų, kurie po jo mirties pradėjo dėti tarsi panašius vaizdus, sako: va nufotografavau Pačėsos kadrą. Jiems atrodo, kad jie nufotografavo kaip Pačėsa. Aš matau, kad ne. Pačėsai tai būtų „nenuotrauka“, gultų į bandymų archyvą.
Gintaras. Bidlis iš tikrųjų yra šitokio fotografavimo būdo išradėjas. Tokio įtempimo, koncentracijos. Tokio maksimalaus išsisakymo viename vaizde. Čia jis neprilygstamas. Tai tu sakei per parodos atidarymą.
Ričardas. Ką dar? Ogi Remigijaus fotografijose vokiama ir juntama ironija. Visiškai neprimygtina. Tai ne atsaini žiūra. Toli gražu ne šaipokiškas lūpų timptelėjimas. Kai prabangūs automobiliai aikštelėje virsta tik paslikais šešėliais, kai pamirštas nublokštas dvilaiptis (tikėtina, varžybų nugalėtojams pasilypėti) primena idiotišką objektą, kai stadionų prabangios žaliadangės šviečia prapjautomis „žaizdomis“, kai pastato stikluose įmontuotos reklamos „plaukioja“ atspindžiais danguje.
Gintaras. Čia kalbi apie vaizdinę dalį. Pavyzdžiui, jo nuotrauka „Parėjau“, kurioje numestas švarkas. Ji be to žodžio netenka, pats matai, kiek. Derinyje yra jėga. Be to, Bidlis specialiai nieko neironizuoja, netgi bajerių specialiai neskaldo. Jie visi – irgi harmoningi. O jeigu prie to namo nebūtų užrašo apie žiogo reikalą, tada reiktų mane pastatyti, kad sakyčiau: čia namas, Bidlio namas! Jis apšiktas žiogo!
Ironija visgi yra savigyna. Arba dar blogesnis dalykas – žiūrėjimas į ką nors iš aukšto. Nėra ji labai šviesi. O jam labai šviesiai išeidavo.
Agnė. Ironija iš nesusireikšminimo. Ir nesmerkianti... Pagalvojau, kad tas švelnios, lengvos ironijos jausmas atsiranda dėl to, kad Remigijus savęs neiškelia virš kitų. Jo fotografijose niekada nėra tuščių efektų. Kaip tik atrodo, kad jisai savo atžvilgiu yra ironiškas, maždaug, na, tai ką, aš čia gi nieko ypatingo nedarau. Bent jau man taip žiūrint vaizdus atrodo.
Gintaras. Vien tas „Viešas augalų gyvenimas“. Beveik visi turime kokių kaktusų...
Agnė. Ir juos esame fotografavę.
Gintaras. Ir esam fotografavę. Matai, kokią jis seriją padarė! Trys, niekuo neišsiskiria. O toks derinys su pavadinimu – viešas! O, jofana, kas čia dabar! Vėl toks pasislinkimas. Ir afigienai skanu!
Mūsų prisiminimų vietos yra parduodamos
Ričardas. Remigijaus Pačėsos fotografija: ant namo kabąs plakatas „Parduodama“ ir telefono numeris. Manyje sutukseno mintis, kad visuose jo Pačėsos marijampoliškos eros vaizduose yra skelbiama „parduodama“. Tik užrašyta nematomu rašalu.
Gintaras. Šitą nuotrauką jis įvertino pats, kad ji turi būti parodoje.
Ričardas. Nufotografuojamas viešas vaizdas tampa privatus. O tas „privatizuotas“, suasmenintas parodoje vėl atvirsta viešu – nemokamai nusiperkamu žiūrovų. Absoliučiai transformacinis fotografo santykis su jo gyvenviete. Ar kas pamatyta ir prie ko stabtelėta, yra regėtojo? Kol žiūriu, regis, taip, bet tik nusisuku – ir nebe.
Agnė. Tos vietos, po kurias Pačėsa vaikšto, ir kurios susijusios su jo prisiminimais, su tomis būsenomis, kurias minėjai. Ir tu nežinai, kurią dieną ateis, nukirs, parduos, sugriaus, perstatys. Su tavo prisiminimais bet kas gali elgtis kaip nori.
Prisiminiau Rasos Antanavičiūtės disertaciją, kurioje ji rašė apie tai, kaip sovietai perdarinėjo Vilnių – pradėjo nuo paminklų statymo. Reikėjo erdvę prisodrinti sovietinių ženklų, tarsi ją okupuoti. Tie ženklai buvo okupantų ir kolonistų buvimo čia teisėtumo patvirtinimas. O vietiniai gyventojai buvo nesvarbūs. Jų prisiminimų vietos buvo atimamos, perdaromos. Jie patys turėjo tiesiog prisitaikyti. Dabar taip jaučiuosi Vilniuje. Ir tu teisus, Pačėsa – jo fotografijos rodo – taip jaučiasi. Mes tai jaučiame ir Vilniuje, ir Marijampolėje. Mūsų prisiminimų vietos yra parduodamos.
Ričardas. Nuo to parduodamo namo atėjau į naujesnį Marijampolės laikotarpį, kuriam yra fotografijų iš pagražinto miesto. Dalis marijampolietiškų fotografijų yra iš sueuropinamos socialinės aplinkos. Tačiau fotografo akys nepakenčia rožinių akinių. Kitaip sakant, Remigijus lieka ištikimas sau. Neleisdamas savyje keistis įsišaknijusioms būsenoms. Lakuota, susterilinta status quo autoriui visgi niekaip ne pilnavertiškesnė, autoriui ničniekuo ne prasmingesnė. Amžinąjį pralaimėjimą diktuojančios sąmonės negelbėja (fotografuojamas) architektūriškai stilingas suoliukas ir prie jo gatvės vazonuose pražydusios gėlės.
Agnė. Amžinąjį pralaimėjimą, taip.
Gintaras. Žinai, tame net drąsos matau. A. Kunčius savo personalinėje parodoje rodė mielus, mums žinomus dalykus, bet rodė ir savo pastarąsias nuotraukas. Ir įsivaizduok, kaip dabar jis fotografuoja dabartinį Vilnių, tą baisųjį. Kadre žymiai daugiau dangaus. Arba suranda tokį rakursą, kur ta bjaurastis mažiau užknisa. Kunčiaus tokia išeitis – nematyti bjaurasties. O Bidlis šiuo požiūriu drąsuolis. Jis ir pirdolina šitą sunaikintą, sutryptą, iškonstibuotą aikštę, kurioj kažkoks bordiūras, nesuprasi, kam jo reikia. Dar yra klombos, gličios, potnos, šūdas! Bet taip nufotografavo, kad žiūri ir atsižiūrėt negali.
Įsivaizduoju, kaip Bidlis angelus fotografuotų. Tai būtų kažkas visiškai kitokio.
Aš žinojau, ko norėjo Bidlis
Ričardas. Apie formatą. Tą klausimą man inspiravo fotografas Vytautas Balčytis. Kuris, supratau, yra prisirišęs prie paties Pačėsos naudoto fotografijų formato. Ar būtina laikytis autoriaus „užduoto“ formato? Kas yra skaitmeninės fotografijos formatas? Kas esmingo, kardinalaus kinta, kai autoriaus formatas išformatuojamas ar performatuojamas? Man regis, parodos rengėjas turi valią keisti – kaip kad režisierius filme ar spektaklyje keičia scenarijinį tekstą.
Agnė. Apie tai visi šneka. Ne tik Pačėsos atžvilgiu. Ar galima keisti formatus, ar labai nusižengiama vintažui. Pačėsos atveju formato klausimą palikau spręsti jo draugui fotografui Gintarui Zinkevičiui. Juo absoliučiai pasitikiu.
Gintaras. Kai turliniesi vonioj su tais ryškalais ir fiksažais, tai atspaudas yra neabejotina vertybė. Čia yra ir pamišimo, ir vertybės. Viskas tvarkoj, kai spaudi iš negatyvo, po didintuvu. Anksčiau nelabai turėjome kitokių išeičių, buvo „Bromekspress 2“ 30x40. Todėl nereikėjo dar ir nesąmonių išsigalvot.
Toliau. Pačėsos originalai. Pirmiausia juodai balti – tai skenuotos nuotraukos. Aš prigalvojau puse karto padidinti. Klausimas visiškai kitoks: ar moki tai daryti. Tai darėme su puikiu meistru, su Arvydu Makniu, kuris supranta, ką reikia daryti ir kaip. Svarbiausia proporcija – rėmo. Jeigu ji nekinta, paliekama kaip sumanė autorius, jeigu tu jos nesudarkai...
Jeigu tą išlaikei ir nepergrūdai salės, ir nepalikai plotų. Pačėsos nuotraukų ekspozicija buvo taikyta Šiaulių fotografijos muziejui. Išmatavau ir pažiūrėjau, koks dydis bus optimalus. Kaune peržaidžiau naujai, Vilniuje vėl naujai. Antras dalykas, Pačėsa paskutiniuosius gyvenimo metus visada svajojo, kad kada nors turės tiek pinigų, kad jo nuotraukos bus didesnės. Aš išpildžiau tą jo svajonę. Proto ribose. Ir netgi su juodai baltom nuotraukom pasielgiau šitaip pat. Bet aš tai žinojau, ko norėjo Bidlis.
Viena, yra popierinis atspaudas, kai jį turi ant stalo, įsirėminęs. O kita, kai imi žiūrėti skenus ar failus kompiuteryje, apskritai prisiriši prie monitoriaus įstrižainės, tą gylį prarandi išvis. Pamiršt reikia šitas pasakas.
Ričardas. Ir šešėliai! Ir šešėliai, be kurių Remigijaus fotografijose būtų stygiaus. Jie įstabiai dirba savo darbą. Konstruojami kaip neginčijama tiesa, kaip tikėjimai kuo nors bekompromisiškai.
Agnė. „Šešėlis rodo šviesą“. Taip buvo pavadinta ir Remigijaus paroda, 2009 metais eksponuota Klaipėdos fotografijos galerijoje. Ir ant Nidos Saulės laikrodžio užrašyta taip pat „Lucem demonstrat umbra“.
Gintaras. Buvo tokia obsesija. 2009 ar 2010 metais jis fotografavo beveik vien šešėlius. Šešėlis – tai tokia saulės atvirkštinė pusė. Saulės išvis nenufotografuosi. Šešėliai ir padaro taip, kad saulė mus šildo. Toks buvo tas jo šešėliavimasis... ir staiga: aš nebenoriu šešėlių! Nenoooriuuu aš tų šešėlių!
Agnė. Bet šešėliai ir toj nespalvotoje fotografijoje veikia kaip atskiros būtybės. Yra tokių fotografijų. Jie pradeda judėti, kažką veikti, atsiskiria.
Gintaras. Kaip kirminai, kaip gyvi padarai.
Agnė. Ir „Centrinis šešėlis“. Kas yra centrinis šešėlis? O facebook’e prieš pabaigą dėdavo išsirikiavusių šešėlių nuotraukas ir rašė pavadinimus: „Karas“.
Ričardas. Man jo šešėliai ne poetiški, o konstruktyvūs. Jie turi savo stabilią vietą. Funkcionalūs. O ne kaip meninė metafora.
Gintaras. Pačėsa vis džiaugdavosi eidamas. Sako, dar vis metu šešėlį. Dar aš ne vaiduoklis.
* Nuoroda į Audros Baranauskaitės interviu su Gintaru Zinkevičiumi. Kuriame klausiamasis paaiškina, kodėl draugą Remigijų Pačėsą vadina Bidliu.
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2008-11-18-audra-baranauskaite-neitiketini-vyrukai-arba-zvejyba-marijampoleje/9375