Iš fotografijos simpoziumo Nidoje parsivežiau keletą knygų ir tris suvenyrus. Pirmasis – tai neryški, spausdintuvo išspjauta nuotrauka ant čekiams skirto popieriaus. Ten – aš, stovinti naujojo kultūros centro „Agila“ sienos fone. Nuotrauka tokia blyški, kad mane vargiai kas atpažins. Ir pati beveik neatpažįstu, bet žinau, kad čia aš. Tiesa, kad ją galėčiau kiek nelegaliai pasiimti, stabtelėjau dukart priešais fotoaparatą. Mat Pauliaus Ruko instaliacijos „In situ“ tikslas buvo materialiu įrašu paliudyti kiekvieno iš mūsų buvimą, bemat paverčiamą vaizdinių šiukšlių krūva. Mano atvaizdas irgi išnyks, nes šios laikmenos priedermė – nesaugoti nereikšmingų įrašų per ilgai.

Kiti du suvenyrai tarsi savaime įkrenta į mano kišenę – kaip kasmet. Mat negaliu neparagauti Ievos Rutės arbatų, parsivežtų iš Tolimųjų Rytų ir supilstytų į jos pačios lipdytus puodelius. Pageriam, pašnekam šį bei tą, kažkas dar prisėda, paragavę išpučia akis. Termose pasibaigus arbatai, Ieva išverčia arbatžoles ant fotopopieriaus, leidžia palikti pėdsakus, tada sukarpo lakštą į tiek dalių, kiek buvo „sugėrovų“, ir išdalina, kad visi išsineštų po fragmentą į savo pasaulius, kur bėgant laikui vaizdas blykš. Ant mano fotopopieriaus skiautelių laikinai įrašytos dvi arbatos gėrimo situacijos. Pirmoji – rugsėjo 17-osios vakare gerta 60 metų senumo arbata iš Taivano. „Arbata, kurią gėrėme naktį su vynu, diskutuodami apie kolonijinę Dviejų Tautų Respublikos istoriją ir lietuvių tautos jausmus su Adamu, Narkevičiumi, Narušyte ir Co. Ir visa tai prasidėjo nuo Kauno.“ O kitą rytą kartu su dviem prancūzėmis – kuratore Sonia ir fotografe Isabelle – gerta vadinamoji doktorantūros arbata, kurios paragavusi Sonia išskubėjo rašyti straipsnio, o mes – į paskaitas.

SKAITYTI STRAIPSNĮ TOLIAU