Kai galvoju apie Algimantą Kunčių, pirmiausiai galvoju apie Vilnių. Apie troleibusą, suspaudusį savo dumples, kaip susispaudžia akordeonas, apie suvargusius latakus, aptrupėjusius langus, apie erdvę kertančius šešėlius ir apie lėkštes languose bei jų atspindžius. Pamenu, kad pirmą kartą pamačiusi kūrinį „Reminiscencijos, 5A“ (1975) ne iki galo supratau, kas vyksta. Tuo metu žavėjausi truputį kitokia fotografija ir Kunčiaus stebėsena man buvo gal kiek per subtili, per sunkiai susekama. Bet jau tada supratau, kad be unikalaus vizualinio lygmens, šitoje ramybėje esama kažkokio emocinio intensyvumo. Kad savo fotografijomis menininkas pasakoja apie visiškai išrengtą buvimą – kaip tais momentais, kai virtuvėje plauni indus, fone trankosi gerai pažįstama muzika ir staiga, tarsi išnirusi iš transo supranti – „aš gyvenu“.

Būtent nuo Vilniaus atvaizdų prasideda Prospekto galerijoje veikianti menininko paroda „Įsiklausymai“. Pirminę galerijos erdvę užima serija „Žiūrėjimas į langus“ (1979). Joje – langelių mizanscenos daugiausiai iš Užupio ir viena – įsibrovėlė – iš Šnipiškių. Galėtų atrodyti, kad toks siužetas – džiaugsmas kiekvienam vojeristui, tačiau užuolaida taip niekada ir neprasiskleidžia, o stebėtojas visuomet lieka šiapus stiklo. Daugiausia, ką galime pamatyti – nėrinio kraštelį, saulę ant palangės gaudančią gėlę, tarp stiklo sluoksnių užsilikusį sniegą ir vienišus kalėdinius žaisliukus jame. Savotiškas post-kalėdinis bliuzas. Atrodo, kad Kunčiui įdomiau ne pats už stiklo vykstantis gyvenimas, o tai, kaip to gyvenimo fragmentus įrėmina langų stačiakampiai. Kaip jie perpjauna vazoninę gėlę dalimis, kaip ant jų krenta natūrali šviesa. Čia trumpam gali įvykti ir asimiliacija su autoriumi – „Žiūrėjimas į langus V“ trumpam mane supainioja ir pradedu manyti, jog fotografijoje atsispindintis siluetas – mano pačios, kol galiausiai suprantu, jog visgi tai Kunčius. Pakeliauti po erdves ir laiką tenka kitaip – suprantant, kiek pasikeitė ir vis dar keičiasi Užupis, kur nei medinių langelių, nei standžių nėriniuotų užuolaidų beveik nebeliko. Medinius langus pakeitė modernūs plastikiniai – tokiuose sniegas užsilikti nebegali (gali nebent kondensuotis drėgmė).

Tačiau „Įsiklausymai“ – ne visai ir ne vien apie Vilnių. Centrine parodos figūra visgi tampa gamta ir atidus, laikui nepavaldus jos stebėjimas. Cikle „Debesų knyga“ (1993–2023) dangaus vaizdas įgauna galybę formų, o tuo pat metu ir būdų egzistuoti fotografijoje. Sunkūs debesys susiburia danguje, o tada atsiskiria. Kamuolinius keičia plunksniniai – jie gali tapti vėduoklėmis ir pūstomis uodegomis, pranašauti apokalipsę arba svajonę. Kitame posūkyje medžiai apsipila žiedais – net spalvų nebuvimas nesugeba jų suturėti, žiedai byra ir kvepia vis taip pat. O tada jie ima ir numeta visus lapus, atvaizde palikdami griežtus tamsius įrėžius. Žydėjimas priešgyniauja sudžiūvimui, sunykimui ir atvirkščiai, tačiau abu perteikiami su vienodu rūpesčiu. Į augalus pažvelgiama pro padidinamąjį stiklą, susikoncentruojant į menkiausią detalę, į linkį, įdubimą, į lapo ar žiedo tekstūrą. Galiausiai vėl atsitraukiama ir pažvelgiama į peizažą iš šono. Kunčius niekur neskuba, jis dairosi, įsiklauso, jis klajoja ir laukia. Ir sugeba išlaukti, išbūti. Vaikšto miškais, pievomis, pakelia akis į dangų, svajingai užsižiūri į kopūsto lapą. Ir aš šiek tiek jam to pavydžiu.

Neskubrus parodos tempas ir tonas itin malonus, kai į galeriją patenkama iš kalėdinio Gedimino prospekto šurmulio su pro šalį skriejančiais žmonėmis, blyksinčiomis lemputėmis ir viską aplink taršančiu vėju. Prie lėto laiko pajautimo prisideda ir aiški parodos struktūra, kai per atvaizdus vedama nuosekliai, nesiblaškant tarp temų. Kai žiūri į debesis, tai guli pievoje ant pilvo ir mataruodama kojomis žiūri į debesis. Kai vaikštinėji po Markučius, tai brauniesi per brūzgynus, o aštrios šakelės beveik braižo rankas ir veidą. Prisiartinus prie augalijos portretų, pirštais tarytum lieti lapus gaubiančius minkštus, tankius pūkelius – tikiu, jog tokiais atvaizdais tikrai žavėtųsi pati Imogen Cunningham.

Čia turi galimybę skleistis dar viena Kunčiaus stiprybė kūriniuose iššaukti kone taktilinį lygmenį. Kaip pavyzdį paimkime fotografiją „Reminiscencijos, 12“ (1985). Jame – prie betoninės sienos žydinti tulpė (įsivaizduoju, raudona?). Pats tulpės žiedas, savo glotniais lapais atspindintis šviesą, primena tarp pirštų slystantį šilką. Jos tarsi lengvu šerkšno sluoksniu padengti lapai atrodo esantys aksomo švelnumo. Už gėlės stirksanti betoninė siena aiškiai grublėta, šiurkšti – jei pro ją praeidama neatsargiai perbrauktum ranka, liktų nubrozdinimas. Visai kaip mokykloje, paskubomis bėgiojant laiptais aukštyn žemyn. Viena fotografija – trys lytėjimo būdai. Pirštų pagalvėlės džiaugiasi. O kur dar tulpę gaubiantis šviesos ruožas, išryškinantis ją, pakylintis iki barokinės Madonos lygmenio! Čia jau džiaugiasi akys.

Vizualinių triukų Kunčiui tikrai netrūksta. Tiek menininko įvaldyti kontrastai, tiek spaudos skaidrumas leidžia sužibėti tonų ir pustonių subtilybėms. Atrodo, kad skirtingų tonų sluoksnius galėtum pjaustyti kaip pyragą ir kiekviename iš jų pasirodytų vis kažkas įdomaus.Kitą svarbų vaidmenį atlieka spalvinga (juodai balta ji tik savo fizine forma) ir sultinga menininko naudojama fotografinė kalba – Kunčius geba už uodegos pagauti aplinką, jos detales ir taip sukomponuoti, sutalpinti kadre, kad vaizdas ima pasakoti apie kažką daugiau nei vien pats apie save. Tokio matymo pagalba ir sukuriami povandeninių istorijų ir buvimų pluoštai. Kita vertus, negalėčiau ir įsivaizduoti, kad vien geros akies užtektų Kunčiaus fotografijoms sukurti – reikia daugiau! Taip menininko kūryba ir sukasi tarsi kokiame užburtame rate – rate, kuriame pajautimo neužtektų, jei nebūtų pamatymo ir atvirkščiai. Abiejų netrūksta. Todėl gamta atgyja, senasis Vilnius atgyja, o mes, lankytojai, galime pabūti niekur neskubančiais bimbinėtojais, pasaulio stebėtojais, kurie beeidami nejučia sustoja ir netekę žado supranta: „aš gyvenu!”.