Vilniaus fotografijos galerijoje eksponuotos Agnės Gintalaitės parodos „ne mano ne fotografija“ vaizdų inspiruoto žiūrovo Ričardo Šileikos verbaliniai pavizginimai

 

 

     Paauglystėje kabindavau šaukšteliu Deltuvos parduotuvėje pirktą dirbtinį medų, tepdavau ant batono riekės ir salau ir salau. Nes iki tolei nebuvau ragavęs tikro medaus, nes iki tolei net nežinojau, kad jas gamina Apis mellifera.

 

     Pradžioje iš tikrųjų buvo ne žodis, o vaizdas. Mes, gimusieji, mes, pagimdytieji, iš pradžių nežinojome jokios kalbos, bet jau vydome aplinką. Regėjome artimiausius veidus, kurie dar nebuvo „įrašyti“ kaip tėvo ir motinos.

 

     Taigi įdomu (nors kažin bau ar neįmanomai suvokti), kaip mūsų akimis „sugerti“ ir į autoarchyvus eksportuoti vaizdai vėliau rišasi / rišami su verbaline išraiška – vardais, pavadinimais, apibrėžimais, aiškinimais.

 

Vaikų pirmosios knygos yra paveikslėliai, prie kurių ilgainiui „pririšami“ apibūdinimai. O jau mokyklose prasideda žodininkystė. Nuo skiemenų link šaknų, priešdėlių, priesagų, galūnių. Taip, yra kalbotyros mokslas, tačiau ligi šiolei nėra vaizdotyros mokslo. Ne, intelektualai, (galbūt tai lietuviškai tiktų sakyti protuoliai) tik netikinkit, kas šią sritį „kompensuoja“ menotyra.

 

     Taigi įdomu, kaip mūsų turimas intelektas (tai aplinkos suformuota proto sistema) geba aiškiai, konkrečiai, vokiamai, rišliai įžodinti, ką ketina nupiešti, nufotografuoti, nutapyti. Ką prisakyti / „įsakyti“ dirbtinio intelekto programai, kad ji „išpildytų“ tavo norimą regimybės rezultatą.

 

     Mūsų kiekvieno „turimas“ intelektas irgi yra dirbtinis. Tai yra įdiegtas nuo pat kūdikystės.

 

Juk vaiko protas savaime neatsineša kalbos, žinių, nuomonių, juolab politikų ir religijų.

 

Viso labo tik kūnas atsineša kūniškuosius instinktus (valgyti... tuštintis... daugintis...). Tačiau augančiajam intelektui (paprastai tariant, protui, kuris dalinai valdo kūno „reikalus“) dabartinė aplinka performuoja netgi sekso vektoriškumą.

 

     Dirbtinis intelektas – tai ne naminis intelektas. Visut viskas yra permalta, permaišyta, persluoksniuota, pertepta, pervirta melu. Štai prekybos centruose parašyta: Rokiškio naminis sviestas, natūralus naminis pienas, 3,5 % rieb., gardžioji naminė dešra, karštai rūkyta, juoda ruginė raikyta močiutės duona, natūralaus skonio Möller's skysti žuvų taukai, natūralaus skonio jogurtas „Smilga“, natūralaus skonio išrūgų baltymo koncentratas etc.

 

Tačiau vartotojų visuotinis intelektas tai priima už gryną pinigą. Nors dabartybėje net sąvoka „grynas pinigas“ yra ištirpdomas. Lėšos, pajamos, išlaidos jau nebepačiupinėjamos, jos „teka“ virtualiaisiais kanalais.

 

     A propos, visuotinėje lietuvių enciklopedijoje pateikiami du intelekto apibrėžimai:

 

● Intelèktas (lot. intellectus – suvokimas, protas, prasmė), protinė nejuslinio būties pažinimo galia. Tradiciškai laikomas išskirtine žmogaus savybe, skirtinga nuo kitų dvasinių galių – jausmų, valios, intuicijos, vaizduotės ir kita.

 

(Autorius Jonas Dagys)

 

● Intelèktas (lot. intellectus – suvokimas, protas, prasmė), prõtas, aukštųjų pažinimo gebėjimų (dažniausiai mąstymo) mokytis ir išmokti, spręsti problemas, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiškinių tarpusavio ryšius, pasinaudoti patirtimi visuma.

 

(Autorius Albinas Bagdonas)

 

     Visos žmonijos tiesos (moralinės, kultūrinės, socialinės, ekonominės, politinės, religinės) yra dirbtinės. Kaip ir pati valstybė yra dirbtinis produktas. Žmonijos sugalvotas ir įteisintas (ir propaguojamas!) blogis irgi yra dirbtinis. O tų dirbtinių tiesų nesilaikymas yra įvardijamas klaidomis ir nuodėmėmis (tai tam tikras moralinis (savi)baudžiamasis kodeksas).

 

Kas mums rūpi (netgi jeigu neįsisąmonintai), tai tam ir telkiame savo (išorinį ir vidinį) dėmesį – reiškiniams ir objektams, žinioms, malonumams, netgi kančiai.

 

   Ogi mūsų intelektas taip pat „vyksta“ virtualiai persimainančiomis nematomomis neuroninėmis jungtimis. Kai tapatinamos, lyginamos ar priešpastatomos dvi „realybės“, trys „realybės“. Jos sukabinamos, perrišamos, suklijuojamos netradiciniais būdais, neordinariais ryšiais.

 

Vaizduotės palaidystės reginiai, iškylantys / iškeliami iš proto apatinių stalčių, iš giluminių užsluoksnių archyvo – iš košės, iš tešlos, iš visatos... Tai lyg veidrodžiai, kuriuose regimi neadekvatūs atspindžiai. Tai tampa „šventaisiais“ atvirukais, kuriais mes placebiškai tikime. Suskulptūrintos konvulsyvios / kompulsyvios „gyvastys“, kurias ir demonstruoja Agnė Gintalaitė ne savo ne fotografijose.

 

     Intelektas yra įrankis. Kuriantis kitus įrankius. Protas kaip programa kuria kitas programas – tiek kompiuterines, tiek socialinio, ekonominio, politinio valdymo ir manipuliavimo.

 

Iš arklio intelektas „pagamino“ automobilį ir traukinį, iš paukščio „perdirbo“ lėktuvą, iš žuvies „sukūrė“ laivą.

 

     Toks pavyzdys apie tai, kas tikra, o kas sukurta tikra.

 

Mūsų seneliai ir močiutės pomidorų, agurkų, morkų, salotų sėklas berdavo į savo daržo lysves. Žemė, lietus, saulė išaugindavo daržoves.

 

Protas ilgainiui sukonstravo dirbtinį auginimo procesą. Daržovių auginimo įmonė ,,Kietaviškių gausa“ 1993-aisiais pradėjo agurkus ir pomidorus auginti ne grunte, o mineralinėje vatoje. Maitinančiąsias trąšas dozuoja kompiuterio programa.

 

Mano intelekto skonis, kurį suformavo tėvų darže augintos daržovės, nepripažįsta matematizuoto, chemizuoto daržovių skonio. Tačiau mineralinėje vatoje išaugintas daržoves vartojantys šiandienykščiai maumotojai tai vertina „autentiškai“ ir „natūraliai“. Kadangi jų intelekte nėra kito skonio „išmatavimų“.

 

     Komunikaciniai ir informaciniai žodžiai ir tekstai perkeičiami į skaitmenis. Sukuriamos, įvedamos, įteisinamos koduotės – pačiose įvairiausiose valstybinio gyvenimo sferoje. Kiekvienam žmogui priskiriamas asmens kodas – žmogaus identiteto (pirmučiausiai kūno identiteto) suskaitmeninimas. Tu esi niekas be skaičiukų kombinacijų. Be kodų tu visuomenėje neegzistuosi, nieko neturėsi, nebus sudaromos jokios sutartys, nebus įteisintas gimimas ir mirimas, nebus gydomas kūnas, niekur neišvyksi.

 

Taigi aš esu / tu esi / jis, ji yra sistemos valdomo intelekto sraigtelis.

 

     Per dirbtinumą ieškomas, tiekiamas, įforminamas, tvirtinamas tikrumas. Manding, dirbtinis intelektas (Artificial Intelligence) niekuo nesiskiria nuo dirbtinio apvaisinimo (artificial insemination). Tačiau ir natūralus apvaisinimas nereiškia „grynaveislio“ tikrumo. Tos pačios moters kiaušialąstė ir to paties vyro sperma sukuria skirtingus kūnus ir skirtingas lytis. Žmogaus kūnas yra dirbtinė mėsa, išaugusi iš tėvo ir motinos. Į kūną įmontuojami dirbtiniai sąnariai, dirbtiniai akies lęšiukai. Į kūną įdedami kitų kūnų organai. Kur čia dabar kas tikra, o kas padirbta?

 

     2000 metais Generalinė Asamblėja gegužės 22-ąją paskelbė tarptautinė biologinės įvairovės diena. Į priimtą biologinės įvairovės konvenciją tada dar nebuvo įtrauktas žmogus. Bet štai natūraliai dirbtinis protas (kuris per amžių amžius turi polinkį į perversijas) prikūrė žmogaus socialinių tapatybių - neheteroseksualių, translyčių ir nebinarinių rūšių. Ta proga liepos 14-ąją „liepė“ švęsti kaip tarptautinę nebinarinių lyties tapatybių (angl. non-binary) asmenų dieną.

 

     Kai pasaulyje išrandama, pagaminama, paskelbiama kas nors naujo, paprastai šalutiniai poveikiai nutylimi. Jie yra užrašomi tik vaistų instrukcijose. Tačiau nenurodomi prekybos centrų maisto produktuose. Visiškai neįvardijami mokyklų šalutiniai poveikiai, bažnyčių, kalėjimų, soliariumų, fizinių pratimų, sekso, literatūros ir meno, baimės, neapykantos šalutiniai poveikiai.

 

     Šios Agnės Gintalaitės „ne mano ne fotografijos“ asociatyviausiai nuskraidina mane į režisieriaus Vladimiro Bortko 1988-aisiais sukurtą filmą „Šuns širdis“ (Собачье сердце). Scenarijus sukurtas pagal rusų rašytojo Michailo Bulgakovo tokios pačios antraštės apsakymą. Nemačiusiems brūkšteliu filmo pradžios veiksmą: chirurgas Filipas Preobroženskis parsiveda į savo namus (kuriuose yra ir operacinė) nusususį šunėką Šariką. Ir kartu su kolega Ivanu Bormentaliu šiam šuniui persodina žmogaus posmegeninę liauką. Ir Šarikas ima persikūnyti į žmogų. Taip, išorė identifikuojama, bet regeneruotame prote lieka pirminės šuns sąmonės išraiškos ir instinktai.

 

     Šios Agnės Gintalaitės „ne mano ne fotografijos“ mestelėjo mane į amerikiečio režisieriaus Jim‘o Jarmusch‘o kino filmo „Dead Man“ (1995) sceną, kur William Blake prigula šalia nušautos stirnaitės.

 

     Šios Agnės Gintalaitės „ne mano ne fotografijos“ vizualiausiai „paliudija“ anglų gamtininko, organizmų evoliucijos teorijos kūrėjo Čarlzo Roberto Darvino teoriją, patvirtinančią žmonių kilmę iš gyvūnų. 1871 metais išleistame Č. R. Darvino veikale „Žmogaus kilmė ir lytinė atranka“ (The Descent of Man, and Selection in Relation to Sex) šios parodos vizualybės būtų tobuliausios ir nuostabiausios iliustracijos!

 

     Gyvūnai yra natūralūs gyviai (išskyrus sunaminintas ar išvestas naujas veisles), o žmogus nuolat ir nuolat, kiekviename „reinkarnacijos rate“ (at)virsta išsigimėliu, prisitaikėliu, subinlaižiu, virsta humanoidine varle, kirmėle, šunimi, kurmiu, šliužu...

 

Žmogaus kūne gyvena žvėris, o žmogaus galvoj dygsta ir žydi fantazijos, utopijos, iliuzijos, plečiasi iškrypimai. Todėl nuolat vyksta slapti kalbėjimai(si) su savo vidiniais raguočiais, kanopiniais, sterbliniais, bestuburiais, voragyviais... Juk kai supykstame, mums kiekvienam spontaniškai išdygsta nematomi ragai.

 

     O kas išvis yra menas ir literatūra? Tai mūsų (pačių) gyvenimo, mūsų kūno, mūsų jutimų, minčių, mūsų aplinkos, poveikių, poreikių, svajonių hiperbolizuotų, hipnotizuotų, charakterizuotų, simbolizuotų, modifikuotų atspindžių, atgarsių, atšvaitų, atspalvių (išraiškingos) apraiškos.

 

     O kam išvis reikalingas menas ir literatūra? Kad iš kontroliuojamos, iš įtaisyklintos, iš materialios, rutiniškos, erzelingos, įtampingos, įpareigojančios, struktūruotos, smaugiančios, nepatogios, gniaužiančios, dilginančios esamosios tikrovės panerti į paminkštintus pavidalus ir atpalaiduojančias formas, patirti lengvumo, grožio, egzaltacijos, mistikos. Nes pačiame gyvenamame laike ir gyvenamojoje vietoje tūlas žmogus negeba jausti esamosios būties labumo ir visame esančios meilės.

 

Agnės Gintalaitės „ne mano ne fotografijų“ parodoje rodomų vaizdų apkalbėtinos / aprašytinos asociatyvios temos:

 

   Žmogaus ir gyvūno savitarpiavimo ir bendrakūniškumo sąsajos ir atsajos.

   Moters archetipo šiuolaikinėje visuomenėje persimainymo aspektai.

   Sukurtos dirbtinės tikrovės vaizdų mentaliniai ir emociniai rezonansai.

   Graikų mitinių būtybių (sfinksų, minotaurų, gorgonių, chimerų, grifonų) „reinkarnacija“ XXI amžiaus mene.