Nostalgija turi keistą savybę – skatinti pajusti ryšį su dalykais, kurių niekada nebūtume patyrę. Ji gali priminti miglotas detales, ką tik prabudus iš sapno, kurias, atrodo, jaučiame ant liežuvio galo. Agnės Gintalaitės parodoje „Ne mano ne fotografija“ nostalgija pasireiškia stebint atvaizdus, kurie atrodo kaip niekada neegzistavusių prisiminimų fragmentai.

Bendradarbiaudama su „MidJourney“ programa, autorė žongliruoja žmogaus kūrybiškumo ir dirbtinio intelekto kamuoliukais. Gauti kūriniai atrodo ir pažįstami, ir išgalvoti, skatinantys atidžiau patyrinėti, kaip technologijos veikia tikrovės suvokimą, kiek tai, ką „prisimename“, iš tiesų priklauso mums.

Manau, svarbu pradėti nuo to, kad čia analoginė estetika – ne tik stilistinis Gintalaitės pasirinkimas, bet ir sąmoninga strategija, daranti įtaką atvaizdo ir žiūrovo dialogui. Ji remiasi kolektyviniu analoginės fotografijos supratimu – netobulumu, autentiškumu ir pastovumu, lyginant su skaitmeninėmis medijomis. Analoginės fotografijos išvaizda, primenanti praeitį, beveik įkalina mus nostalgijos jausme. Tačiau parodoje nostalgija nesuteikia paguodžiančio pabėgimo; Gintalaitė tarsi ragina mus nulupti minkštą fokusuotą sluoksnį, kuriuo padengėme savo praeitį.

SKAITYTI TOLIAU