Liepą Vilniaus fotografijos galerijoje veikė menininkės Jurgitos Wru paroda „Hadaka“ (jap. 裸 – „nuoga“). Parodą sudarė dvi dalys, dvi serijos, – nors abiem atvejais atraminiu tašku tapo autoportreto žanras, kiekviena iš jų pasižymėjo savita koncepcija ir estetika bei pasirinkta sukūrimo technika. Pirmajame galerijos aukšte įsikūrė automatine fotokamera atliktos nespalvotos nuotraukos, kuriose menininkė užfiksavo 600 savo gyvenimo dienų. Nuotraukos tankiai nusėjo galerijos sieną ir, kaip sako pati Jurgita, galerijoje atliko savotišką tapetų funkciją, susijusią tiek su kasdiena, tiek su buitimi. Kita parodos dalimi tapo nedidelio formato spalvoti polaroidiniai autoportretai – tai serija „Hadaka“. Šiame cikle momentinių nuotraukų emulsija buvo perkelta ant akvarelinio popieriaus ir kai kuriais atvejais modifikuojama, įterpiant spalvas, dienoraščio įrašus.

 

Momentinės nuotraukos perkėlimas (angl. Emulsion Lift arba Emulsion Peel) – tai technika, kai nuotraukos viršutinis sluoksnis su fotografine emulsija atkabinamas nuo plastikinio pagrindo ir perkeliamas ant kito paviršiaus (pvz., akvarelinio popieriaus, medžio, stiklo ar drobės).

 

Su Jurgita susitikome jos studijoje Naujamiestyje, kur kalbėjomės apie parodą, kūrybines praktikas, rutiną ir tiesą.

 

Paulina Blažytė (toliau – P. B.): Pirmiausia noriu tavęs paklausti apie skirtingas parodos dalis. Kaip, tavo manymu, jos jungiasi tarpusavyje ir papildo viena kitą?

 

Jurgita Wru (toliau – J. W.): Iš pradžių man atrodė, kad čia visiškai skirtingi dalykai! [Juokiasi] Bet paskui mintyse susidėliojo, kad tarp pilkų, rutiniškai vienodų dienų atsiranda kažkokių stebuklingų momentų, kuriuos norisi kitaip užfiksuoti, skirti jiems didesnį dėmesį ir įnešti spalvų.

 

P. B.: Ar dažniau nuotraukos patinka, ar nepatinka?

 

J. W.: Būna visaip. „Hadakos“ serija atsirado iš to, kad man buvo šiek tiek gaila išmesti tuos nepavykusius kadrus, nes momentinės nuotraukos brangiai kainuoja. Galvojau, gal reikia laiko, ir tada nuotrauką pamatysiu kitaip, bet paskui pamąsčiau, kas bus, jeigu ją tiesiog proceso metu kaip nors pakeisiu? Tada perkėliau ją ant popieriaus, ir ji tapo tokia... Priimtinesnė, estetiškesnė, nes atrodė, kad taip ir turėjo būti.

 

Dėl to man ir patinka momentinė fotografija, nes negaliu jos reguliuoti ir nežinau, kas išeis. Nors daugmaž įsivaizduoju, ko norėčiau, bet kai nuotrauka išryškėja, matau, kad mano vaizduotėje viskas atrodė ne taip.

 

P. B.: Apskritai, komponuoti atvaizdą momentiniu fotoaparatu turėtų būti ne taip ir lengva?

 

J. W.: Kartais taip. Bet aš jau pripratusi, todėl daugmaž įsivaizduoju, ką mato kamera ir kur man reikėtų būti, bet, aišku, nusigrybauju dažnai, tada ir perkeliu tą nuotrauką. Ir kadangi negaliu kontroliuoti proceso, tiek per momentinę fotografiją, tiek per savo dienų projektą tiesiog mokausi priimti kiekvieną kadrą tokį, koks jis yra, ir duoti jam galimybę būti. Iš tų 600 nuotraukų 590 yra man nepatinkančių, bet mokausi tai priimti, ir tai labai gerai veikia. Na, bent kol kas.

 

P. B.: Išties, atrodo, kad tokio pobūdžio projektuose reikia gebėti priimti ir save, ir savo kasdienybę. Šiuo atveju kyla klausimas, ar darant nuotraukas, o tuomet į jas žiūrint iš šono, keičiasi savos kasdienos matymas?

 

J. W.: Greičiausiai nesikeičia, nes paroda baigėsi, o aš toliau veikiu tą patį – kiekvieną dieną padarau po nuotrauką. Kažkuriuo momentu prieš pusę metų pastebėjau, jog labai dažnai fotografuoju rankas, ir pagalvojau, kad reikėtų truputėlį jų apmažinti. Bet tris dienas tai atsiminiau, o paskui viskas vėl grįžo, nes kadras yra visiškai neapgalvotas dienos fragmentas. Koks kadras bus, toks, – aš jo nei planuoju, nei įsivaizduoju, koks turėtų būti.

 

P. B.: Dėl to išeina toks nepagražintas?

 

J. W.: Visiškai. Jeigu pradėsiu galvoti ir rinktis kadrus, dings mano noras išmokti priimti kadrą ir save jame. Yra daug nuotraukų, kurios man tikrai nepatinka – nei techniškai, nei kaip aš jose atrodau. Bet nežinau, užsikabinau, ir man suveikia toks „o kodėl ne?“ principas. Kiek galima fotografuoti kažkokį saldumą?

 

P. B.: O ar yra buvę kitaip? Kad norėjosi to tobulumo, nugludinto vaizdo?

 

J. W.: Tai taip! Žinoma. Kažkada studijuoti fotografijos įstojau tam, kad išmokčiau viską gerai padaryti. Tačiau studijose man pasakė: „Betgi tu jau turi savo projektą, tęsk, ką darai...“ Tikriausiai išmokau, kad galima ne tik tobulai daryti ir rodyti, bet kad viskas su tuo yra gerai.

 

P. B.: Kartais man atrodo, kad tam, jog galėtum žaisti su kokia nors technika ir leisti sau su ja būti, elgtis ir kurti netobulai, pravartu gerai išmanyti, kaip ji veikia.

 

J. W.: Taip, kažkurioje stadijoje žinios yra vertingos ir man padeda, bet dabar savo asmeniniuose autoportretiniuose projektuose esu viską atidavusi kamerai. Ji viską padaro, ne aš, – aš tik nustatau arba pasirenku momentą, kada bus padaromas kadras. Turiu ir sustatytų autoportretų iš rimtesnių fotokamerų nei mano automatinės, bet jie nekalba apie tai, apie ką noriu kalbėti. Jie labiau kalba apie tai, ką norėčiau parodyti kitam žmogui, – tai, kas jam greičiausiai patiktų, bet suprantu, kad tose nuotraukose truputėlį pametu save, o kai fotografuoju buitį su automatine kamera, viskas kitaip. Gal nepatraukiau kažkokio sluoksnio iš fono, gal šviesą pamiršau išjungti... Tokių klaidų labai daug, bet svarbu – bent jau man, – kad mokėčiau jas ir pamatyti, ir priimti, ir leisti joms būti. Fejerverkų kasdienybėje būna nedaug – daugiau rutinos ir buities, o mes kažkaip pamirštam, kad ir ją galima parodyti kitiems.

 

P. B.: Atrodo kaip gera kūrybinė praktika – kiekvieną dieną fotografuoji, net jeigu nepatinka buvę kadrai, kurie tarsi galėtų numušti ūpą, pavyzdžiui, „ai, čia neišėjo, gal daugiau nebedarysiu“, bet judi ir kuri toliau, žiūri, kas išeina.

 

J. W.: Tikriausiai taip. Žinai, tikslas buvo pamatyti, kaip atrodo ta mano kasdienybė. Nežinau, kodėl man reikia užfiksuoti, tada išryškinti, nuskenuoti, ir tik tada galiu pamatyti.

 

P. B.: Gal pradeda veikti žvilgsnis iš šalies?

 

J. W.: Taip, tikriausiai atsiranda tas žvilgsnis iš šono, ir tada matau atsikartojančius dalykus buityje, savo kasdienybėje, ir... Pamatau, kad vyšnių rinkimas sode ar Kalėdos kiekvienais metais yra tokie patys. [Juokiasi] Tai tokie paprasti dalykai, bet juos pamatai ir leidi būti.

 

P. B.: Tai išėjo toks visai šviesus savos kasdienybės verdiktas?

 

J. W.: Manau, kad taip. Taip negalvojau, kai išryškinau pirmas tris juosteles. Pamaniau: „O Dieve, kaip čia viskas pilka, niūru, nuobodu. 10 iš 11 kadrų padaryti toje pačioje vietoje.“ Bet paskui pagalvojau: „Dabar neteiskim, leiskim pasižiūrėti, kaip ten bus toliau ir ką mes čia iš viso turim.“ Praėjus kiek laiko imi žiūrėti visai kitaip.

 

P. B.: Ar nebuvo keista vėliau išgirsti, kaip kiti mato tavo kasdienybę?

 

J. W.: Labai bijojau, kad visi galvos, jog aš labai depresyvus žmogus, neįdomus, nieko neveikiantis. [Juokiasi] Kad labai jau pilka viskas atrodo, nes nuotraukos nespalvotos ir dar aš gyvenu tokiame tamsiame bute, kuriame labai mažai šviesos. Bet paskui žmonės atėjo ir labai skirtingai, kiekvienas visiškai savaip žiūrėjo į tas nuotraukas ir matė jose skirtingus dalykus. Kažkas skaičiavo, kiek kačiuko nuotraukų yra ir ką tas kačiukas veikia; kažkas skaičiavo, kokį ir kiek kartų nufotografavau maistą, ir atitinkamai atrado labai specifinių dalykų. Ir niekam tai neatrodė niūru ar tamsu, dažniausiai girdėjau, kad tai – melancholiška. Melancholiška ta gerąja prasme, kur kažkokia ramybė ir sveikas, natūralus kasdienybės nuobodulys.

 

P. B.: Kita vertus, „Hadakos“ serija labai atmosferiška, o jose matoma ir tavo intervencija – kaip, pavyzdžiui, ant atvaizdų atsirandantys dienoraščio fragmentai.

 

J. W.: Taip, bet čia jau vėlesnis procesas. „Hadakos“ atveju leidžiu nuotraukai išryškėti ir tada nusprendžiu, ką su ja darysiu – ar paliksiu, ar perkelsiu ant popieriaus. Jeigu nepatinka – perkeliu ant popieriaus. Būna, kad kažko galbūt trūksta, kažką norisi su ja padaryti, nes vyksta darbas su savo mintimis arba su tuo metu esančiomis emocijomis – tam tikra techninė meditacija.

 

P. B.: Kadangi jau truputį palietėm rašytinius dienoraščius, kaip manai, ką tau gali pasiūlyti atvaizdas, ko negali tekstas?

 

J. W.: Nežinau, man atrodo, kad vaizde atsiranda daugiau erdvės interpretacijai negu tekste. Bent jau man tekstas yra pakankamai suprantamas minčių reiškimo būdas. Skaitant daugmaž visiems aišku, kad tą dieną žmogui nebuvo liūdna arba atvirkščiai – matai arba bent jau nujauti, kad tikriausiai tą dieną žmogus jautėsi nelabai gerai. O atvaizdo interpretacija priklauso nuo žiūrovo, nes vienas žmogus gali pamatyti tam tikrą liūdesį, melancholiją, o kitas – viltį arba gero dalyko nuojautą.

 

P. B.: O kaip tavo santykis su kūnu? Ar jis keičiasi dėl to, kad save fotografuoji? Visgi pastatai save į gana pažeidžiamą poziciją – ypač turint omenyje, kad nuotraukos dar ir eksponuojamos.

 

 

J. W.: Na, aš negalvojau, kad eksponuosiu dienų projektą! [Juokiasi] Jei būčiau galvojusi, gal būčiau pasisaugojusi. Bet šiaip mano santykis su kūnu yra visoks. Patinka man ar nepatinka, bet turiu jį priimti – jis kasdien yra su manimi ir turiu jame jaustis patogiai, netgi jei jame ir matau kažką negražaus. Tais atvejais, kai man nepatinka, atsiranda netgi tam tikras išlaisvėjimas. Santykis su kūnu niekaip nepakito, tiesiog laisviau jį priimu ir laisviau į jį žiūriu, nes visuomet, jeigu man nepatiks nuotrauka, ką nors su ja padarysiu.

 

P. B.: Gal apskritai nuolat žiūrint į savo kūną ne veidrodyje gali atsirasti ir priėmimo, ir tam tikro natūralumo?

 

J. W.: Taip, tai irgi tiesa. Man atrodo, kad čia vėl atsiranda tas žvilgsnis iš šalies, kai žiūri jau ne tiek į save, kiek bendrai į nuotrauką. Tarkim, kai kokį trečią kartą atlydėjau žmones į parodą, nuotraukose mačiau jau net ne save, o kažkokį kitą žmogų. Pirmą kartą man buvo baisu ir nedrąsu, per atidarymą labai bijojau ir galvojau – gal nereikėjo? Gal per atvirai, gal nereikia? [Juokiasi] Bet trečią kartą atėjusi pamaniau, kad štai, viskas, suveikė! Man ramu, ničnieko nebebijau. Jeigu jau ištapetavau sienas savo atvaizdais...

 

P. B.: Radio Vilnius interviu minėjai savo kolegą Algirdą Baką ir tai, kad būtent jis pasiūlė pavadinimą „Hadaka“. Tavo internetinėje svetainėje aptikau kitų žmonių polaretų (polaroidinių portretų) seriją, o į kasdienos fotografijas taip pat įsiterpia draugai. Noriu paklausti, kiek apskritai kolegos ar draugai daro įtakos kūrybiniams procesams? Ar tavo kūryba labiau sukasi aplink vidinį pasaulį, ar visgi išorinės įtakos ją irgi veikia?

 

J. W.: Pastaruosius porą metų kūryba labiau sukasi apie mano vidinį pasaulį, o dėl įtakos iš išorės tiesiog truputėlį drąsiau jaučiuosi. Jeigu anksčiau man atrodė, kad nuotraukas darau sau ir niekam jų nerodysiu, nes jos yra apie mano vidų, tai kuo daugiau bendrauju su žmonėmis, tuo labiau suprantu, kad jos susijusios ne tik su manimi. Žiūrėdamas į autoportretą toje nuotraukoje gali konkrečiai matyti mane, bet gali matyti ir savo emociją arba tuo metu atpažinti save. Autoportretas yra tik būdas žmogaus mintims pasiekti.

 

P. B.: O ar yra kūrėjų, kurie (-ios) tave įkvepia ir kurie (-ios) galbūt padarė įtaką tavo kūrybai?

 

J. W.: Taip, tai Lina Scheynius. Jos prosenelis buvo Ignas Šeinius, „Kuprelio“ – to, kurį mokykloj visi skaitėm, autorius. Ji daro labai panašius dalykus, kaip ir aš. Ir kai rašiau bakalauro darbą (irgi autoportreto tema), sugalvojau, kad parašysiu jai laišką. Gal atsakys! [Juokiasi]

 

P. B.: Rašei fizinį laišką?

 

J. W.: Ne, ne, ne, elektroninį! [Juokiasi]

 

P. B.: A, galvojau, kad būtų labai romantiška.

 

J. W.: Šiaip galėjau taip padaryti, bet... Adreso juk nežinojau. Tiesiog norėjau, kad ji su manimi pasidalytų savo mintimis, nes kuriam labai panašius dalykus. Ji irgi užsiima lygiai tuo pačiu su dienų nuotraukomis, tik gal mažiau disciplinuotai, ne kiekvienais metais. Kasdieną užfiksuoja po kadrą, kuriais nėra patenkinta, ir panašiai. [Juokiasi]

 

Man labai patiko, kad ji priėmė visiškai nepažįstamo žmogaus laišką, skyrė laiko atsakyti į mano klausimus. Pasidalijo su manimi savo mintimis, nors nei mane pažįsta, nei yra mačiusi, nei ką nors apie mane žino.

 

Ji man yra autorė, kuri patinka taip, kad žiūrėdama į jos darbus galvoju: norėčiau taip drąsiai, kaip ji! [Juokiasi] Bet negaliu, nes suprantu, kad skandinavai yra laisvesni ir kitaip į viską žiūri, o mes gal esam labiau susikaustę, ne tokie laisvi ir ne tokie drąsūs. Ji labai atvirai dalijasi tokiais intymiais dalykais, apie kuriuos aš net nedrįsčiau pagalvoti! [Juokiasi] Labiausiai iš jos pasisemiu būtent drąsos.

 

P. B.: Kaip suprantu, autoportretas egzistavo ir domino nuo pat kūrybinio kelio pradžios?

 

J. W.: Visiškai taip. Bendraudama su kitais, aš nesu labai drąsus žmogus, – ką jau kalbėti apie tai, kad pasiūlyčiau ką nors nufotografuoti. Man visą laiką atrodė, kad tai daro mokslus baigę žmonės, didieji fotografai ir panašiai. Dėl to aš pati visą laiką sau buvau modelis, nes visada prieinama, gali padaryti ką nori ir kiek nori. [Juokiasi]

 

P. B.: Žiūrėdama „Hadakos“ seriją, galvojau, kad matau joje skirtingas moteris.

 

J. W.: Tikriausiai tai tiesiog skirtingos emocijos – nesu linkusi slėptis už personažo. Niekad apie savo autoportretus nesakau, kad čia ne aš, o tik personažas. Yra taip sakančių žmonių ir taip gali būti, bet man su personažais nepavyksta, nes tada nebetikiu tuo, ką darau. Kaip jau sakiau, turiu ir surežisuotų, sustatytų nuotraukų, kurias net neprisimenu ar apskritai kada nors rodžiau, nes jomis nebetikiu. Taip, tai gražios nuotraukos, gražūs kadrai, gal ir aš visai neblogai ten išėjusi. [Juokiasi] Tose nuotraukose galiu save priimti, bet jose pametu savo mintis ir pati savimi nebetikiu. Taigi man priimtinesnis toks raw formatas.

 

P. B.: Na, visgi tam tikra prasme tai ir dienoraštis. Taigi negali labai daug meluoti.

 

J. W.: Taip. Esu seniai pasižadėjusi, kad turiu gyventi sakydama tiesą – nemeluoti nei kitam žmogui, nei sau, nes taip daug paprasčiau.

 

P. B.: Tai nelengva, nes iš pradžių gali būti labai nepatogu.

 

J. W.: Nepatogu gali būti, bet patirtis rodo, kad toks nepatogumas yra trumpalaikis, o iš tikrųjų viskas daug lengviau ir paprasčiau, kai nemeluoji nei kitam, nei sau. Man atrodo, kad savo autoportretiniuose projektuose tą ir darau.

 

P. B.: Skamba labai paprastai, kai taip sakai. [Juokiasi]

 

J. W.: Aš viską darau labai paprastai. Nemėgstu apsunkinti sau gyvenimo, kažkokių kančių sau pridėti. Man reikia, kad būtų paprasta ir aišku – labai noriu, kad mano kūryba būtų žemiškas, įprastas, kiekvienam žmogui suprantamas dalykas.

 

P. B.: Ir pabaigai – koks būtų tavo parodos „Hadaka“ garso takelis? Man, pavyzdžiui, jai labiausiai tiktų „Cocteau Twins“ arba „Morphine“.

 

J. W.: Mano garso takelis būtų „Twin Peaks“ įvadinis Angelo Badalamenti kūrinys, nes jame yra visko – ir liūdesio, ir vilties, ir šviesos, ir tamsos. Man atrodo, tai yra artimiausia tam, ką aš darau.

 

Ačiū už pokalbį!