Virtuali vaizdinija šiandien yra žmogaus kasdienybės dalis, o takus santykis tarp dabarties ir virtualumo tampa savotiška tarpine medijuojama realybe, vizualine būtimi (visual presence), kurioje kuriamos asmeninės ir grupinės tapatybės, konstruojamos savotiškos atminties kapsulės. Kalba ir fotografija tampa partnerėmis kuriant naują, save dekonstruojantį pasakojimą, kuris verčia kiekvieną iš jų būti (ne) savimi (Victor Burgin, Thinking Photography, 1982). Paskutinėje postfotografijos fazėje atsiranda subjektyvumas, „negyvenantis individe“. Tai, anot Niklaso Luhmanno (Die Kunst der Gesellschaft,1995), veda į neontologinį santykį su pasauliu ir pačiu savimi. O masinė visuomenė virsta amorfiška mase (Vilém Flusser, Fotografijos filosofijos link, iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė, Vilnius: Išmintis, 2015).

Socialinių tinklų platformose stebėdama socializuojančią fotografijos funkciją ir jos performatyvų vaidmenį kuriant tapatybę, darau prielaidą, kad paveikslėliai su lydinčiais žodžiais yra vaizdiniai teiginiai, o už tokių „teiginių“ slypi nerašytų taisyklių ir konvencijų sistema, kuri yra savotiška estetinės patirties medija, vizualinės kultūros dalis. Modernios technologijos savo naudotojus „išmokė“ naujo vizualinio raštingumo: greitai siųsti ir gauti vaizdinius pranešimus, kurti vaizdinius „įrašus“. Fotografijos turistas (Clive Scott, Spoken Image: Photography and Language, 1999), spragsėtojas (Flusser, 2015), akimirkų medžiotojas (John Berger, Understanding a Photograph, 2013), nuotraukų entuziastas (Lev Manovich, Instagram and Contemporary Image, 2017) visur linkęs kišti kamerą tarp savęs ir tikrovės ir taip kurti kartais sau pačiam iki galo neįsisąmonintas reikšmes.

Skaityti visą straipsnį