Kapinėse kuriama prasmė beprasmybei

Vilniaus „Prospekto galerijoje“ Andriaus Repšio personalinę ekspoziciją „dieve, dieve...“ lankiusiojo žiūrovo Ričardo Šileikos įsimintijimai ir nusimintijimai.

... dieve, dieve... tai atsidūsėjimas. Oi, kodėl taip dabar yra blogai? Oi, kuriems galams taip skaudžiai daroma? Oi, ką dar teks nuveikti, ką pasakyti, kur dalyvauti, kad būčiau žinomas ir gerbiamas?

    Atsidūsėjimas, rankų nuleidimas, akių nudelbimas, nepatenkintas pašnairavimas, nusivylimas, nenoras, kad taip būtų, kaip yra. Tačiau gi tuokiant, kad gyvenamojoje dabartybėje kitaipos neįmanoma, kitaipos draudžiama, nepriimtina, neleidžiama, kitaipos baudžiama...

     Iš aukštumingojo rakurso fotografas Andrius Repšys apžvelgė kapinynus. Tai žemėje gyvenančiam (bet neskraidančiam) žmogui įprastai neregimos, nežinomos kompozicijos. Tokius žemėlapinius vaizdus kaip brėžinius labiau vokia, žino architektai ir dizaineriai.

    Prisipažįstu, kad pirmąkart kapines iš dangaus mačiau rašytojos Liudos Jonušienės ir fotografo Stanislovo Bagdonavičiaus knygoje „Panevėžio albumas. Laiškai iš Lietuvos provincijos“ (2002)

     Prisipažįstu, šios Andriaus parodos kapinių kompoziciniai vaizdai iš dangaus man pačiam priminė mano paties fotoiliustracijas Mindaugo Nastaravičiaus knygoje „MO“.

     Kapinės – socialiniai muziejai. Kapinių peizažai, kapinių nature morte, kapinių domino, kapinių puzzle, kapinių pasjansas, kapinių ornamentai, kapinių nėriniai. Šios Andriaus užfiksuotos kapinių fotografijos man asocijuojasi su tapybos darbais. Lyg kalėdinių dekoratyvinių miniatiūrų išklotinės.

     Mirtis prote egzistuoja (ji propaguojama, ja gąsdinama) nuo pat mažumės. Bet vaikas iš tikrųjų nežino jokios mirties, jis taip pat nežino jokio gimimo. Kol dar „neinstaliuotas“ homo sapiens tiesų ir žinių.

    Manding, katalikų religija labiausiai, aktyviausiai transliuoja (apie) mirtį. Apie tai, kad nebūsim, kad išeisime iš šio pasaulio. Taip keldama, didindama, puoselėdama mirties baimę. O apie pilnatvišką buvimą dabar ir tik dabar ir tik čia, apie meilę (kuri mumyse yra) beveik nekalba.

– Ji mirė.

– Kas tai yra?

– Kas?

– Mirti.

– Kas yra „mirti“? Dieve, kas per klausimas! Tai yra, kai kas nors daugiau nebegyvena. Kai liaujasi gyvenęs.

– Ir kada kas nors liaujasi gyvenęs?

– Kai pasensta arba labai serga.

– Ar visi turi mirti?

– Taip.

– Tikrai visi?

– Taip, visi žmonės turi mirti.

– Bet juk ne tu, Ania?

– Ir aš. Visi.

– Bet juk ne tėtis?

– Ir tėtis.

– Aš - irgi?

– Ir tu. Bet dar labai negreitai. Mes visi dar labai negreitai.

– Ir visai nieko negalima padaryti? Tai turi nutikti?

– Taip. Bet dar negreitai.

– O mama? Ji niekur neišvyko. Ji irgi mirė?

– Taip. Ji irgi mirė, Bet tai įvyko jau seniai.

(Berniukas piktu veidu, rūsčiomis akelėmis atžagaria ranka nubloškia savo valgio dubenį nuo stalo)

                                     (Dialogas iš austrų režisieriaus Michael Haneke kino filmo „Baltas kaspinas“).

     Žmogus yra instaliuojamas / instaliuotas religija. Tąja, kurioje planetos zonoje jis gimė ir augo.

    Vaikui eiti išpažinties yra prievarta ir teroras. Jam reikia prigalvoti, ką turi privalomo nuodėmingo šnabždėti kunigui. Vaikas yra priverstas meluoti, tai yra prisigalvoti mentalinių, fizinių dalykų, kuriuos reikia „įforminti“ nuodėmėmis.

    Religija suvokiama kaip institucija (bažnyčios, cerkvės, pagodos), kaip skaitomas ir įbalsinamas tekstas (biblija, testamentas, bhagavad gita, koranas, maldos, mantros, giesmės), kaip specialusis personalas (kunigai, pastoriai, šventikai, popai, vyskupai, lamos), kaip apeigos (krikštas, komunija, sakramentai, atlaidai), kaip devocionalijos (žvakės, rožančiai vainikai, smilkalai, šventintas vanduo, ostijos).

    Tai yra per materialumo jusliškumą tikima, kad einama, pildomasi link dievo. Tai, žmogau, kur manai, kur tiki, kad daugiau dievo – bažnyčioje, kunige, ostijoje, vyne, mirtyje?

     Kūniškoji baigtis irgi priskirta religijoms. Katališkasis (irgi stačiakiškasis) visagalis kryžius yra kaišyte prikaišiotas, brukte pribruktas visur (nešiojamas ant kaklo, kryžiukai auskariukai, kabinamas automobilio salone prie veidrodėlio et cetera).

     Kryžiaus terminas apsčiai naudojamas verbalinėje komunikacijoje – kryžkelė, kryžkaulis, kryžgalvis, kryžiaus karas, kryždirbis, kryžiasnapis, kryžiavonė, kryžiažiedė, kryžiažodis, kryžlaižys, kryžmadulka, kryžminti, kryžnešys, kryžuotis... Menai, literatūra naudote naudoja religijų simboliką, ženklus, sumanytus, sugalvotus, įrėžtus iš anųjų andainykščių senųjų graikų, lotynų, romėnų laikų. Mirtis yra totaliai ikonizuojama.

    Be su(si)reikšminimų žmogus (jo protas) nesugeba gyventi. O menininkai, o rašytojai ypač už(si)kelia vertės, svarbos kartelę. Žmogus įprasmina / užprasmina savo irgi kitų veik(l)ą, žodžius, veiksmus, tekstus, vaizdus.

    Kapinėse irgi (su)kuriama prasmė beprasmybei (mirties faktui atminti), kūno mėsos puvimo žemėje, kūno pelenų tirpimo žemėje deklaracijai.

    Kryžiai – mažoji architektūra, skersinės kryžių skulptūros. Kapo paminklai, tvorelės, apvadai, plytelės ir kita yra tiek amatininkiška, tiek meninė realizacija. Taigi mirties reikalas yra verslas.

     Žmonės stato paminklus miestuose, kaimuose, pakelėse, netgi laukuose norėdami sumaterialinti at(si)minimus – įvykius, veikėjus, herojus, didvyrius, šventuosius, karus ir kita. Tie viešieji politiniai, kariniai, ekonominiai, religiniai paminklai keičiantis kartoms, keičiantis valdžioms, keičiantis visuomeninėms ekonominėms formacijoms vieni yra griaunami, kiti yra vėl statomi.

    O kapinių individualūs paminklai – po velėna pakišto numirėlio vietoje. Kad žinotų (ir kitiems rodytų), kur pakastas ar subertas gyvenusysis. Kad būtų deklaruojama pagarba, reikšmingumas, meilė palaidotajam. Irgi kad pasitvirtintų save, dar gyvą esantį. Paminklai kapinėse yra vienetiniai. Jie būna, kol supūna (mediniai), kol suskyla ir sutrupa (cementiniai ir akmeniniai), kol surūdija (geležiniai).

    Tai, kad toje pačioje vietoje, viduramžių kapinėse, vyko laidotuvės ir sykiu vieši susirinkimai, mugės, prekyba, šokiai ir blogai pagarsėję žaidimai, byloja, kad mirusieji nebuvo taip gerbiami, kaip privalu juos gerbti nūdienos požiūriu: jų atilsio vietoj vyko laisvas gyvenimas, ir tai mums šiandien atrodo beveik nepadoru. Religija vis dėlto neleido visiškai pamiršti, jog kapinės – šventa vieta, antgamtinio gyvenimo šaltinis ir mirusiesiems, ir gyviesiems. (Philippe Aries. „Mirties supratimas Vakarų kultūros istorijoje“)

    O nufotografuotos kapinės – tai irgi (į)vertinama kaip paveldinė fotofiksacija, istorinis fotoalibi. Juk kai fotografuojamas vienoks ar kitoks objektas, tai jis iškart tampa išskirtinis – iškadruojamas, sukompozicinamas, iškerpamas iš bendro konteksto, įrėminamas, ikonografuojamas. Paverčiamas abrozdais. Net pasisveikinimas linktelint galvą, tariant „labas“, tiesiant ir spaudžiant plaštaką yra su(si)reikšminimas. Sureikšminimas to tikėjimo, kad tai morališkai svarbu, kad tai doroviškai reikalinga.

    Andriaus šioji paroda taip pat yra kapinių sureikšminimo vaizdinis apreikšminimas. Suprantu Andriaus netradicišką mąstymą ir ironišką žvilgsnį. Tai vizualinė apraiška nesureikšminant tradiciškumo. Prisipažįstu: mano akims fotografo matyta ir sustabdyta itin (pa)tinka.

    Anksčiau Andriaus fiksuotos kalėjimų teritorijos, dabar fotografuotos kapinės, akivaizdu, yra kontroliuojamos zonos. Strykt man asociatyviai iššoksta Jim Jarmuscho filmas „Kontroliuojamos ribos“. Iš tikrųjų kontroliuojamos yra visut visos institucijos, kariuomenės, policijos, bažnyčios, mokyklos et cetera.

     Todėl žmogus (jo protas) toliau žaidžia visus ritualus, ceremonijas, apeigas, tradicijas – religijos, meno, politikos, švietimo, medicinos, karo ir permanentinio melavimo sau ir melavimo kitiems.

    ...dieve, dieve, kodėl tu leidai avarijoje žūti mano dukrai? ...dieve, dieve, kodėl nepadedi man susirasti idealaus vyro? ...dieve, dieve, kodėl leidai, kad prasidėtų karas? ...dieve, dieve, kodėl aš negaliu turėti vaikų?

    P. S. Prisiminiau, kad psichologijos magistras, Lietuvos ir Druskininkų savivaldybės politinis ir visuomenės veikėjas Zenonas Streikus mane yra vežęs parodyti prie Druskininkų miške esančių šunų kapinių.

    P. P. S. Į pačias Biržų miesto evangelikų reformatų kapines valia atplaukti tiesiog valtimi Širvenos ežeru. Strykt antroji asociacija – Jim Jarmuscho filme „Dead Man“ valtimi amžinybėn buvo išplukdytas sužeistasis William Blake.

Interneto svetainės photography.lt veiklą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.