I CAN‘T REMEMBER MY LAST DREAM *

 

Žiūrovas Ričardas Šileika menininko Gyčio Skudžinsko parodoje „Du espresso atskiruose puodeliuose“ „matuojasi“ autoriaus autoportretą

 

     Mes pripratę / pripratinti prie nuoseklių, rišlių istorijų. Kurias tradiciškai vadiname gyvenimu. Antkapiuose iškalamos atverčiamos ir užverčiamos knygos datos. Po to - gyvųjų dar tęsiami / tąsomi prisiminimų siūlgaliai. Tačiau istorija - tai tik mūsų egzistavimo kūnuose ir veikimo kūnais apibrėžimas.

 

Nes tikrasai gyvenimas, pati gyvastingoji būtis nėra istorija. Tai nežinoma, neišmokstama, nesuvaldoma begalybė, kurias „nutveriame“ viso labo tik akimirkų potyriais, fragmentų pojūčiais.

 

     Istorijų rišlumas ir autentiškumas yra netiesa, viso labo atminas. Pati istorija yra fizinio ar dvasinio įvykio atpasakojimas. Atpasakojimas - tai tik fakto atspalvinimas, perspalvinimas savo paletės tonais ir pustoniais. Netgi kai rašomas dienoraštis, tai datos iš esmės yra nieko nelemiančios. Štai Witoldo Gombrowiz‘iaus dienoraščiuose trečiadienis, penktadienis, pirmadienis – tėra tik pavadinimai, tik teksto skirsnių žymos. Todėl būtasis kartinis ar būtasis dažninis yra tik aštriausių ar saldžiausių, karčiausių ar kokčiausių emocinių akimirkų „paliudijimas“.

 

     Gytis Skudžinskas vaizdais ir tekstais dygsniuoja savo „biografiją“ (savo vidinį portretą) tekstais ir vaizdais. Vaizdus prisiuva tekstais, tekstus sulopo vaizdais. Tik tradicinei akiai vaizdas visada yra reikšmingesnis. Tačiau lygiaverčiams vyzdžiams abu išraiškų / paraiškų būdai yra lygūs. O šiosios ekspozicijos atveju dar ir pramaišiui. Kaip dešinė ranka plauna kairę, taip kairė plauna dešinę. Kaip nugirstama abiem ausimis, gi neįspėsi, kuri ausis nugirdo šiek tiek pirmiau.

 

     Nors viskas yra vienyje, tačiau podraug ir atskirybėse. Kaip dienos šešėlyje esama tamsumos, taip nakčiai šviesumo suteikia mėnuo.

 

Žmonija išperima ir išauginama valstybių, religijų, šeimų atskiruose lizduose. Gyvybė skleidžiasi atskiruose kūnuose, kuriuose sukasi skirtingų energijų sūkuriai. Iš stotelės į stotelę pasaulis keliauja atskiruose transportuose, atskirose teritorijose, pinigus valdo skirtingi bankai. Štai ir mano, ir tavo kūnai atskiruose drabužiuose. Šaukštai atskirose lėkštėse, tie patys „ritualai“ atskiruose tualetuose. Liežuviai atskirose burnose. Sperma atskirose vaginose. Vynas atskiruose buteliuose.

 

Tu ir aš dabar atskirose įsitikinimų tvirtovėse (todėl ir kariaujame), tu ir aš atskiruose (savo ir kitų) atsiminimuose, tu ir aš atskirose kalbų bažnyčioje (todėl tu niekini vieną kalbą, o aš nesuprantu kitos), tu ir aš būsime atskiruose karstuose.

 

     Pasportavimas ir įrėminimas tam ir reikalingas, kad sutelktų dėmesį, kad rodoma būtų supaveikslinta, suikoninta. Šioje Gyčio Skudžinsko ekspozicijoje nenaudojami tradiciniai „apvalkalai“. Skylėti pramoniniai metaliniai stačiakampiai man asocijuojasi su sietu. Per kurį persijoti autoriaus čia rodomi nugirstų, ragautų, skaitytų „istorijų“ grūdai ir sėklos. Per kurį žiūrovas sugebės ar nesugebės nutverti, užčiuopti tąjį byrantį ir dulkantį „paveldą“.

 

Sietas skirtas patirčiai, atminčiai, reginiams, girdiniams perkošti. Nenuspėsi, kas prabyrės, kas užsilaikys. Ši filtracija yra bendražmogiškai pasąmoninė ir kartu asmeniškai sąmoninė.

 

     Metaliniuose sietuose eksponuojama po du suglaustu kvadratiniu lapu. Tarytum jie išdrėksti iš knygos - esamos nebūtos (būsimos). Akivaizdu, kad mes kiekvienas esame šios dienos puslapyje (arba paraštėje). Mes kiekvienas esame savo jaučiamų (taip pat vengiamų jausti) jausmų puslapyje (arba paraštėje). Du kvadratu (su)virsta į stačiakampį. Taip mes kuriame formas, o gyvenimo aplinkybės ir situacijos performatuoja mus pačius.

 

     Polaroidiniai momentiniai vaizdai čia atitinka akimirkas. Šiuose stačiakampėliuose nėra preciziškos kokybės ir sureikšminto prasmingumo. Visa tai lyg tarp kitko. Tik žvilgtelėjau, tik aiktelėjau, tik šyptelėjau, tik lyžtelėjau. Bet tai ir yra mano minėti iš kitų kultūrų kontekstų autoriui (ir man, ir tau) pribyrėję gyvenimo grūdai ir sėklos.

 

Vaizdai sumėtyti kaip kortos autoriui žinomame prasmių pasjanse. Polaroidai vienur perklojami (už vaizdo užkišamas vaizdas), kitur atklojami (iš už vaizdo iškišamas kitas vaizdas). Arba išsklaidomi ir išblaškomi (kaip dienos, kaip mintys, kaip nuotaikos). Iš stačiakampių vaizdai išlipa, išsidrabsto ant sienų ir kuria atskirą kompoziciją. Mažosios / lokalinės / kompozicijos įsijungia / įsipildo į bendrąsias.

 

     Netgi nereikšmingi vaizdų „sugavimai“ gali būti sureikšminti. Ir atvirkščiai – kažkas svarbaus netenka savo svarbos. Taigi Gyčio Skudžinsko būtosiose vietose, būtuosiuose laikuose, būtosiose situacijose nereikšmingai reikšmingos ir reikšmingai nereikšmingos vaizdų akimirkos subtiliai „sumirkčiojamos“ abiejų Vilniaus fotografijos galerijos aukštų išklotinėse. Taip vaizdų kortomis pralošiama / išlošiama as_meninė praeitis / patirtis.

 

     Lygiai taip keliaprasmiškai į kompozicijas yra instaliuota kalba. Angliškai didžiosiomis raidėmis autoriaus išrašytos tezės / frazės kaitalioja savo (ne)stabilumą ir (ne)konkretumą. Vienur žodžiai užrašyti nuosekliai, kitur suspiečiami, užklojami, apsluoksniuojami. Kai kur juodos raidės virsta tuščiavidurėmis baltomis, tarytum ištuštėja „palikdamos“ prasmes. Užrašyta tema perkertama kita, žiūrėk, kai kur žodžiai išsižarsto / išsiplaiksto palaidomis raidėmis. Šios (tam tikros) frazės „tarnauja“ kaip nuorodos / išrodos žiūrovo maršrutui šioje parodoje. Nors kiekvienas žiūrovas šioje kelionėje riedės savo „prisiminimų“ keliu.

 

     Kai tikrinu, kai stebiu Gyčio Skudžinsko ekspozicijų puslapius, juos visus momentiškai „iliustruoja“ mano galvos šešėlis. Anonimiškas žiūrovo šešėlis, gvildenantis autoriaus patirties sumenintą curriculum vitae. Aš ragauju šiąsias tekstines vizualias išraiškas / paraiškas, jas taikydamas sau, matuodamas savimi, tapatindamasis su savo būtuoju kartiniu per autoriaus pateiktą autoportretinį dienoraštį.

 

     Stoviu ekspozicijų (trijuose) kampuose (nes paroda būtent taip suformuota ir suruošta). Menu, kaip Deltuvos vidurinėje mokykloje direktorius Albinas Strazdas mane pastatė į kampą ir liepė nusikarpyti nagus.

 

O, taip! Net būdami suaugusieji mes labai dažnai stovime kampe. Esame pastatyti valstybės įstatymų, pandemijų, karų. Ne ką mažiau ir ne ką rečiau esame speiste užspeisti savyje kunkuliuojančių baimės, nerimo, pykčio, neapykantos, kontrolės etc.

 

Tačiau ilgai ir ramiai stovėdami kampe, mes galime gauti naudingos patirties sau. Įgauti susitaikymo, nuolankumo, pralaimėjimo (kuris taip pat gali būti taika).

 

     Tik žmonija – vykdydama „logiškus“ algoritmus ir pragmatizuodama socialinę, ekonominę erdvę – sukūrė etaloninės kompozicijos taisykles, struktūras – privalo būti tik taip arba tik šitaip. Savo „technologiniais“ protais neigdama pirminius kūrybos šaltinius – visatą (jos chaotiškumą), gamtą (jos savaimingumą ir spontaniškumą). Tačiau bet kokia kompozicija visuomet yra kompozicija. Gyčio Skudžinsko ekspozicijos netvarka yra palaidžiausiai darni ir subtili kompozicija. Aš labiausiai regiu ir vokiu, kad Gytis turi unikalų talentą - nesilaikydamas šablonų ir klišių, „ardydamas“ kompozicijos nuoseklumą ir santykiškumą, sujungia visus dėmenis į bendrą vardiklį. Jis puikiai žino, kas yra tarpas, kas yra pauzė. Ji ir yra vienio jungiamoji.

 

–         –         –         –         –         –         –  

 

* ši frazė paimta iš Gyčio Skudžinsko parodos