Fotografiniai Vikšraičio triukai su tikrove. Paroda „Vietinis“

Įsivaizduoju – įsivaizduokite ir jūs, – kad viena smagiai nusiteikusi, dailiai pasipuošusi šeima atvyksta į fotostudiją. Fotografas Rimaldas Vikšraitis jau laukia savo klientų, kalbina, drąsina juos, paruošia natūraliai atrodantį apšvietimą, sudėlioja rekvizitus. Fotografuoja juostoje, iš karto skuba ryškinti ir spausdinti. Atneša nuotrauką: kukliame kambaryje prie indais apkrauto stalo sėdi keturi žmonės. Priešais stalą, pirmame plane, – kiaulės galva dubenyje, atrodo, niekam nerūpinti, nesukelianti jokių klausimų. Galiausiai viduryje stalo puikuojasi butelis degtinės – tai kompozicijos (ir vaizduojamojo pasaulio) pagrindinė ašis, visatos centras, nustatantis aplinkinių kūnų orbitavimo liniją. Kol šeima piktinasi neskoningu fotografo humoru, Vikšraitis nesiteisina dėl savo meninių triukų su realybe, tik pasako, kad „kai fotografuoju, noriu nuimti kaukes. Noriu nuimti kuo daugiau kaukių, kad žmonės ir aplinka būtų natūralūs.“ Ir priduria – „Myliu savo herojus.“
Kam čia tie įsivaizdavimai? Vikšraitis yra sukūręs tokių išraiškingų, tragikomišką realybę maksimaliai užaštrinančių kadrų, kad sunku net ir sufantazuoti, kaip jie galėjo atsirasti.
Vilniaus fotografijos galerijoje veikia Rimaldo Vikšraičio paroda „Vietinis“. Kaip rašoma anotacijoje, parodoje pristatomos mažiau rodytos, 1975–1985 m. darytos Vikšraičio fotografijos, kuriose „dar ne tiek daug destruktyvių ar groteskiškų elementų, bet jau labai ryškus autoriaus siekis parodyti gyvenimo ir būties paradoksus bei komiškumą“.