Laikui bėgant Sergejaus Vutuco darbai gali būti apibūdinami kaip tam tikras nuoseklus idėjų, grįžtamojo ryšio ir mainų erdvės tyrinėjimas ir struktūrizavimas. Fizinė idėja dažniausiai yra vienkartinė užuomina ar pseudonuoširdus orientyras. Tai susiję su visais žmogaus suvokiamais ir išnaudojamais dažniais, įskaitant vaizdo, fotografijos ir fotokopijos, judesio ir garso, paprastojo žmogiško vyksmo, tokio kaip gyvi susitikimai ir parodos ar knygos kūrimas, tyrinėjimą.

Aparatas naudojamas kaip įrankis, neaukštinant jo techninio pranašumo, todėl interpretuojamas dėl savo grynojo dizaino, o ne paskirties: kopijavimo aparatai tampa muzikos instrumentais, triukšmas virsta leidiniu arba tiesiog susilieja su vaizdu kartu su Super 8 ir 16 mm juostų realybe. Išlaisvinti nuo savavališkų suvaržymų, kiekvienos fragmentuotos terpės aspektai natūraliai persijungia į vieną absoliutų ansamblį.

Pačios publikacijos turi savo tiesioginio egzistavimo ženklą, matyt, dėl ranka užrašytų pavadinimų, spontaniškai užbaigiančių ratą.

Sergej Vutuc gimė 1979 m. Dobojuje, Bosnijoje ir Hercegovinoje – buvusioje Jugoslavijos teritorijoje. Gyvena ir kuria Paryžiuje, Prancūzijoje.