Fotografija Marijos Teresės Rožanskaitės ir Igorio Piekuro kūryboje

Marija Teresė Rožanskaitė (1933–2007) ir Igoris Piekuras (1935–2006) savo kūryboje dažnai naudojo fotografiją – ir kaip vaizdo (at)kūrimo priemonę, ir kaip spausdintos realybės atplaišas. Menininkai dokumentavo širdies operacijas, fiksavo rentgeno kabinetus, gydytojus, pacientus ir fotografavo pačių surežisuotas kompozicijas, kurias panaudodavo paveiksluose. Fotografija taip pat pasirodo kaip mokslinis įrodymas arba istorinis įkaltis, o kartais – kaip materialumą praradusios įkapės. Kaip tokios skirtingos fotografijos funkcijos pasireiškia šilkografijos ir tapybos, pozityvo ir negatyvo, konkretaus ir abstraktaus derme? Ką fiksuoja menininkų ranka ir objektyvas – mirtį ar atmintį?

Fotografija: Marijos Teresės Rožanskaitės asmeninis archyvas

Laima Kreivytė yra nepriklausoma kuratorė, rašytoja, menininkė, Vilniaus dailės akademijos docentė. Kuravo per 60 parodų Lietuvoje ir užsienyje, tarp jų Baltijos paviljoną 3-ioje Prahos bienalėje, Lietuvos paviljoną 53-ioje Venecijos bienalėje, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Nacionalinės dailės galerijos XX–XXI a. ekspoziciją ir parodą „Neįrėmintos: Leis, Tabaka, Rožanskaitė“ KUMU meno muziejuje Taline bei Vytauto Kasiulio dailės muziejuje Vilniuje. Dalyvauja parodose su grupe „Cooltūristės“, veda autorinę LRT radijo laidą „Iš balkono“.

Sudarė ir rašė tekstus knygoms, skirtoms Marijos Teresės Rožanskaitės, Igorio Piekuro, Žilvino Kempino, Jurgos Barilaitės, Eglės Ridikaitės, Laisvydės Šalčiūtės, Mildos Drazdauskaitės, Remigijaus Treigio kūrybai.

Tomo Petreikio nuotr.