Humanistinė fotografija kaip sovietinės okupacijos kritikos įrankis
Šių metų gegužės pabaigoje Tokijo galerijoje „Spiral“ atidarėme Baltijos šalių humanistinės fotografijos parodą, inicijuotą kultūros vadybininko ir Japonijos entuziasto Sergejaus Grigorjevo (koordinatorė Ieva Meilutė-Svinkūnienė). Jei ne Rusijos pradėtas karas Ukrainoje, ji gal būtų buvusi kitokia. Tačiau dabar kartu su estų ir latvių kuratoriais Kristel Aimee Laur, Toomu Järvetu, Iveta Gabaliņa ir Julija Berkovica parinkome penkiolika autorių, kurie net ir dokumentuodami kasdienybę parodydavo tai, ko valdžia nenorėjo matyti. Atsirado vietos ir „raudonajam kampeliui“ – fotografų puoselėtam, o cenzorių neigtam akto žanrui. Taigi paroda japonams pristatė mūsų fotografijos aukso fondą ir kartu skatino susimąstyti apie kuriančio fotografo pasirinkimus okupuotoje šalyje, kur menininko raišką kontroliavo prievartos struktūros.
Algimantas Kunčius. Iš ciklo „Prie jūros“
Agnė Narušytė – dailės ir fotografijos kritikė, kuratorė, Vilniaus dailės akademijos profesorė, Lietuvos kultūros tyrimų instituto mokslo darbuotoja, savaitraščio „7 meno dienos“ redaktorė, nuolat rašanti komentarus LRT radijo laidai „Kultūros savaitė“. Publikavo šias monografijas: „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“ (Vilnius: VDA, 2008), „Lietuvos fotografija: 1990–2010“ (Vilnius: Baltos lankos, 2011), „Camera obscura: Lietuvos fotografija 1839–1945“ (kartu su Margarita Matulyte, Vilnius: VDA, 2016), „Chronometrai. Įsivaizduoti laiką: chronopolitika, heterochronija ir greitėjančio pasaulio patirtys Lietuvos mene“ (Vilnius: VDA, 2021).
Gintauto Trimako nuotr.