Ginkluoti nereiškia pavojingi
Ar jaučiuosi kaip uragano akyje? Taip. Jungtinės Valstijos pirmauja pasaulyje pagal šaunamųjų ginklų smurtą. Kaip čia esantis pilietis, esu priverstas apsisaugoti. Tai, kartu su rasizmu ir vietinių gaujų smurtu, verčia visus turėti ginklus. 1967 metais buvo įvestas Mulfordo įstatymas. 1792 m. buvo įvestas Uniform Militia įstatymas. Šie įstatymai diskriminavo visas rasinių mažumų grupes ir moteris. Šie įstatymai svarbūs, norinties turėti ginklus. Ši politika pradėjo formuoti pagrindą, kas gali susitapatinti su ginklo nuosavybe, o kas ne. Mano gimtajame mieste Čikagoje, IL, JAV, nuolat matydavau neigiamą afroamerikiečių su ginklais vaizdavimą: juodaodžiai ten ir likusioje šalies dalyje buvo siejami su gaujomis ir nusikalstamumu, o ginklai visada buvo laikomi pavojingais jų rankose. Tačiau namuose pamačiau teigiamą, atsakingą šaunamųjų ginklų nuosavybės pusę: mano tėvas buvo armijos veteranas ir policijos pareigūnas. „Pew Research Center“ duomenimis - 24 procentai afroamerikiečių, praneša, kad turi ginklus. Aš pats tapau ginklo savininku – vienu iš tų 24 procentų. Puikiai prisimenu, kaip bijojau dėl savo gyvybės būdamas savitarnos parduotuvėje, kai ji buvo apiplėšta su ginklu. Nė vienas žmogus neturėtų taip gyventi, bet tokiuose miestuose kaip Čikaga tai nutinka dažnai. Tą akimirką nusprendžiau, kad turiu pasinaudoti savo, kaip piliečio, 2-ojo pakeitimo teisėmis. Tačiau pastebėjau, kad šios apsaugos priemonės afroamerikiečiams taikomos tik teoriškai, o ne praktiškai.
Aš užaugau namuose, kur mačiau savo tėvą kasdien einantį dirbti policijos pareigūnu, bet gyvenome vienoje skurdžiausių bendruomenių Čikagoje, IL, JAV. Būtent per šias patirtis formavau savo požiūrį į fotografiją. Mačiau, kaip mano tėvas bendrauja su narkotikų prekeiviais ir gaujos plėšikais iš būtinybės saugiai gyventi mūsų bendruomenėje ir tą pačią dieną kalbėjosi su teisininkais ir gydytojais pagal savo pareigas. Būtent per tėvą išsiugdžiau meilę visai žmonijai. Visada stengiuosi parodyti žmonėms šviesą, net jei pagrindinė žiniasklaida juos paprastai ignoruoja. Man teko privilegija keliauti po visą šalį ir patirti įvairias patirtis, kuriose gyvenu per savo objektyvą. Mano darbas yra ne apie mane, o apie žmones, kuriuos sutinku. Mano pagrindinis tikslas – iškelti jų žmogiškumą į pirmą planą.
