Dirbtinis protas ir (foto)menininkų ateitis: įsivaizduojant naujas menininkų ir dirbtinio proto roles

Tekstiniame kūrinyje Vakarienė Romoje (2010) menininkas Darius Mikšys klausia, ar įmanoma sukurti mechaninę asmenybę, kuri būtų daugiau nei medicinos seselė-robotas ar automatinis atsakiklis, o gana universalaus pobūdžio asmenybė, neturinti „dedikuotos“ funkcijos. Anot jo, tokios befunkcės asmenybės sukūrimas – akivaizdi problema. Kadangi tokia asmenybė neturėtų aiškiai išreikštos funkcijos, būtų neaišku, kaip ją sukurti. Šiam paradoksui išspręsti D. Mikšys pateikė pasiūlymą – asmenybę ugdyti tartum ji būtų menininkas. Tokiu pasiūlymu tarsi norima pasakyti, kad būti menininku reiškia neturėti aiškiai išreikštos pragmatiškos ar pritaikomosios funkcijos, kad menininkams turėtų būti suteikiama teisė į nepriklausomus kūrybinius sprendimus, galimybė atsisakyti trumpalaikių instrumentalizuotų pozityvistinių sprendimų.

Atitinkamai, referuojant į menininkų, rašytojų, teoretikų tekstus, kūrinius, šiame pranešime apžvelgiama, koks būtų pasaulis, jei jame apsigyventų ir vyrautų, kaip kartais žadama ar gąsdinama, dirbtinis protas – menininkas? Kaip tada reikėtų rašyti, koduoti, programuoti, ugdyti tokį ateities menininką? Kokį vaidmenį tokiame pasaulyje užimtų (foto)menininkai, jų kūriniai, jų tekstai?

Iliustracija: Janek Simon, „Sintetiniai lenkai“ 14-ojoje Baltijos trienalėje, 2019, skaitmeniniai atspaudai

Valentinas Klimašauskas (g.1977 m. Kaune) yra šiuolaikinio meno kuratorius ir rašytojas, 2021 m. Baltijos šiuolaikinio meno trienalės kuratorius, 2019 m. kuravo Latvijos nacionalinį paviljoną Venecijos bienalėje. Šiuo metu VDA tęsia meno doktorantūros studijas.

Visvaldo Morkevičiaus nuotr.