Ką mes žinome apie Rytų Vokietijos fotografiją

Ką žinome apie Rytų Vokietijos fotografiją praėjus 30 metų po Berlyno sienos griuvimo? Šiame pranešime dėmesys bus sutelktas į paskutinį šio didelio, tačiau mažai žinomo istorijos skyriaus dešimtmetį per kūno prizmę. Pranešimo tikslas – parodyti, kaip autoritarinėje valstybėje, paremtoje individualumo neigimu, fiziniu uždarymu, stebėjimu ir normatyvumu, fotografija buvo terpė, per kurią menininkai galėjo išreikšti savo gyvenimo išskirtinumą ir unikalius santykius su savo kūnu, demonstruodami galingą vidinę laisvę. Po trijų dešimtmečių dokumentinės, humanistinės fotografijos devintojo dešimtmečio pradžioje pradeda ryškėti subjektyvesnė, hibridinė kalba. Neišsižadėdami to, ką paveldėjo iš savo pirmtakų, fotografai pradėjo atsiriboti nuo subtiliai kritiško realizmo, norėdami tiesiogiai stoti akistaton su socialiniais tabu ir suteikti balsą savo laiko vyrams ir moterims. Marginalizuoti ar suvienyti, surežisuoti ar laisvai perteikiami, svajingi, pažymėti savistabos ar trykštantys energija – kūnai išreiškia gyvenimą, verdantį po represine priedanga, individo vienatvę kolektyvo apsuptyje, nepalaužiamą subjektą.

 Nuotr. aut. Gundula Schulze Eldowy

Sonia Voss yra kuratorė, autorė ir redaktorė, įsikūrusi bei dirbanti Paryžiuje ir Berlyne. Jos veiklos sritis apima istorinę ir šiuolaikinę fotografiją. 2019 m. ji kuravo parodą „Neramūs kūnai. Rytų Vokietijos fotografija 1980–1989“ „Les Rencontres d'Arles“ festivalyje, kur ji taip pat yra šių metų „Louis Roederer Discovery“ apdovanojimo kviestinė kuratorė.

nuotr. aut. Maurice Weiss