Apropriacija ir intervizualumas Laisvydės Šalčiūtės kūryboje

Šiuolaikinėje kasdienybėje mus nepaliaujamai supa skaitmeninės informacijos ir vaizdų srautas, „sekantis mums pasakas“ – įvykius paverčiantis reginiais, lemiančiais painiavą, begalines sklaidos galimybes ir tam tikrą emocinę sumaištį. Šią vizualinę ir informacinę situaciją aš suvokiu kaip neekologišką ir stengiuosi jai priešintis, todėl sugalvojau tam tikrą „ekologišką“ kūrybos metodą – tarsi plastmasinius butelius internete renku mane sudominusias fotografijas, tekstų nuotrupas ir jas perdirbu, paradokso principu pakeičiu kontekstus ir prasmes. Paskui juos dar kartą panaudoju, dabar jau savo naujų darbų – vizualinių pasakų suaugusiesiems, prezentuojančių mūsų tikrovę kaip sukonstruotą reprezentacijos, kūrybai. Nes pasaka taip pat yra medija. Nuo senų laikų žmonija pasakomis, kaip universalia kalba, išreiškė savo dvasines ir gyvenimiškas patirtis. To savo menu siekiu ir aš.

Laisvydė Šalčiūtė baigė Vilniaus dailės akademiją, 2018 m. VDA apsigynė meno daktaro disertaciją. 2020 m. apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija, 2007 m. – Lietuvos meno kūrėjų asociacijų premija. Autorė yra surengusi 45 asmenines parodas ir dalyvavusi daugiau kaip 150 grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Kūrinius yra įsigiję „Lewben Art Foundation“, MO muziejus Vilniuje, Lietuvos nacionalinis dailės muziejus Vilniuje, Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune.