Postkuravimo viražai

Apie postkuratorystę kalbama kaip apie naują būvį, susijusį su meno institucijų vaidmens nuosmukiu, arba kuratorinės minties posūkį. Ar galima postkuravimą apibrėžti kaip hibridinę praktiką, kurioje pati paroda tampa meninės praktikos tyrimo objektu ir medija? Kaip siejasi postkuravimas ir meno kūrinio rematerializacija? Kas yra postekspozicija ir kaip kuriamas performatyvus pasakojimas parodoje?

Laima Kreivytė ‒ nepriklausoma kuratorė, menininkė, rašytoja. Kuravo per 50 parodų Lietuvoje ir užsienyje, tarp jų Baltijos paviljoną 3 Prahos bienalėje, Lietuvos paviljoną 53 Venecijos bienalėje ir Nacionalinės dailės galerijos pastovią XX–XXI a. ekspoziciją. Išleido poezijos knygas „Sapfo skai(s)tykla“ ir „Artumo aritmetika“, sudarė Kęstučio Zapkaus ir Marijos Teresės Rožanskaitės kūrybos albumus. Dėsto Vilniaus dailės akademijoje ir studijuoja VDA menų doktorantūroje. Veda LRT radijo laidą „Iš balkono“.