The Modern Spirit Is Vivisective
Šis projektas žvelgia į anatomijos mokslo istoriją ir viešų skrodimų fenomeną. Sudarytas iš gausios tyrimo medžiagos, šis darbas apjungia mano darytas fotografijas su rastais atvaizdais, aproprijuotomis iliustracijomis iš Renesanso anatomijos vadovėlių, anatomų bei filosofų citatomis.
Vieši skrodimai buvo atliekami tarp XV ir XVIII amžiaus kartą metuose specialiose salėse, vadinamose anatominiais teatrais. Juos stebėdavo studentai, profesoriai, kiti garbūs asmenys ir už bilietą susimokėję smalsuoliai. Publika buvo labai svarbi: stebėtojai atliko liudininko vaidmenį atskleidžiant žmogaus kūno paslaptis. Žvilgsnis įgijo svarbų statusą, kuris suvienijo profesionalus ir pasaulietiškus žiūrovus- ir vieni, ir kiti anatominiuose teatruose matė ir patyrė tą patį. Kūnas buvo nežinoma, ištirtina tertitorija, kurią anatomai traktavo panašiai kaip geografines ekspedicijas: užkariaudami naujas žemes ir jas pavadindami savo vardais. Jie bandė ištirti ir įvardinti kiekvieną kūno dalį, lyg apsėsti sąrašų sudarinėjimo, norėdami suprasti žmogaus kūną. Renesanso laikotarpiu anatomija buvo labiau siejama su gamtos filosofija, o ne su medicina, tad skrodimų tikslas nebuvo gydymas, o savęs supratimas. “Nosce te ipsum” (pažink pats save) moto yra dažnai sutinkamas anatominiuose teatruose. Anatomija, prieš tapdama į gydymą orientuota disciplina, buvo bandymas perprasti pačius save, kaip mes egzistuojame, kas slypi mūsų viduje. Tai buvo būdas objektyviai pažvelgti ir apmąstyti labai subjektyvų klausimą.
