Vytautas Balčytis. Fotografijos

Parodos atidarymas - rugsėjo 6 d. 16 val., Kuršių nerijos istorijos muziejuje (Pamario g. 53). Paroda skolinta iš Edmondo Kelmicko (e.k.art galerija) kolekcijos

Vytautas Balčytis yra puikiai žinomas viduriniosios kartos fotografas, meno scenoje pasirodęs praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje. Fotografijos kritikų Vytautas Balčytis buvo priskirtas "banaliojo objekto" ar “nuobodulio” fotografijoje tendencijai. Parodose dalyvauti jis pradėjo kartu su tokiais fotografais kaip Remigijus Pačėsa, Gintautas Trimakas ar Alfonsas Budvytis.

Vytautas Balčytis – tylus, kantrus stebėtojas, jo žvilgsnis apčiuopia tai, kas nereikšminga, neišvaizdu, užsilikę ir pamiršta. Jis pasakoja pašnibždom, pasitelkdamas mažus paveikslėlius, tačiau suteikia iš pažiūros atsitiktiniams dalykams egzistencinę svarbą. Jo darbų pavadinimai, kuriuose pažymima tik vieta ir data, atrodo lyg dienoraščio nuotrupos. Žiūrėti į Balčyčio fotografijas – tai tas pats kaip raustis   sovietmečio pabaigos kartos atmintyje, pažadinti prisiminimus.

Nuo 9 dešimtmečio Balčytis tyrinėja sovietmečio kasdienybės slogutį. Jo fotografijose nieko nevyksta, nėra nei nusikaltimo vykdytojų, nei aukų, tačiau kiekvienas pastatas ar daiktas pavirsta nebyliu įkalčiu. Daiktai, kurie paprastai dėl savo nereikšmingumo nesulaukia dėmesio, bet tuo labiau formuoja kasdienybę, fotografui – patys įdomiausi. Paveikslo atmintyje Balčytis archyvuoja apleistus fabrikus ir statybvietes, apšiurusius bendrabučius, dulkinas vitrinas ir telefono būdeles skurdžiausiuose Vilniaus, Kauno ar provincijos miestų kvartaluose. Fotografas pastebi kiekvieną iškalbingą smulkmeną. Nykioje aplinkoje propagandiniai šūkiai pavirsta pavojingai pažįstamais ir net intymiais. Anot Ramintos Jurėnaitės, priespaudos banalybė tiesiog sukrečia.

Fiksuodamas daiktų nekintamumą istoriniame laike Balčytis jį tirpdo dabarties efemeriškumu - vos palytėjančiu būtįšviesos blyksniu. Agnei Nrušytei atrodo, kad čia susiduria du laiko greičiai - lėtai nykstanti praeitis ir sparčiai nykstanti dabartis; praeitis (o gal praeities sąmonė, įsikūnijusi įvairiuose objektuose?) vis išstumia dabartį. Šioji neužsibūna, kaip ir tos apdriskusios Naujosios sąjungos rinkimų plakatų liekanos ant medinės tvoros. Bet fotografijai reikalingas būtent tas laikinumas, garantuojantis intensyvų išgyvenimą. Nes šių vaizdų fotografavimas autoriui yra ir dabarties sulaikymo veiksmas.

 ---

 Gimė 1955 03 22 Vorkutoje, Rusijoje. 1958 sugrįžo į Lietuvą. 1979 baigė Vilniaus inžinerinį statybos institutą. Nuo 1982 Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys. Apdovanotas Nacionalinė kultūros ir meno premija 2006 m. Fotografijos kolekcijose: Lietuvos fotomenininkų sąjunga, Vilnius; Lietuvos dailės muziejus, Vilnius; Lietuvos nacionalinis muziejus, Vilnius; Nacionalinis muziejus, Vroclavas, Lenkija; Moderniojo meno muziejus, Lodzė, Lenkija; Kultūros ministerijos vaizduojamojo meno muziejus, Paryžius, Prancūzija.

Edmondas Kelmickas apie Vytauto Balčyčio fotografiją: 

Vytas Balčytis buvo vienas iš tų menininkų, kuris save sunkiai atrasdavo – ir vis dar sunkiai atranda – tarp žmonių, bet labai jaukiai ir kartu reikliai įsikuria tarp daiktų. Pro juos daugybę kartų praeini, tačiau jis yra iš tų, kuris prie to daikto sugrįžta jau kaip prie pažįstamo, spragteli – ir taksofonas staiga praranda savo laiką, paskirtį ir pradeda gyventi kaip tie žmonės, tarp kurių ne visada jauku būti, bet išlieka galimybė jiems paskambinti.

Man labiausiai atrakinantis Balčyčio bruožas tas, kad jis nėra užsisklendęs vienišius mizantropas – jis gali po dvejų trejų metų paskambinti ir pasakyti „sveikas“, ir visada girdėsi tą patį drovų balsą, kuriame drauge yra labai daug reiklumo pokalbio kokybei. Taip yra ir visoje jo fotografijoje. Todėl ta maža Hirosima po Lenino paminklu – tarsi technologinis krustelėjimas, nekuriant ypatingos alegorijos, bet tai labiau nuojauta, kad šitas monumentas vis tiek bus išsprogdintas. Ir taip įvyko. Visai kitaip jį pakėlė ir parodė Sutkus – kaip skilandį ar pašvinkusi dešrą virš Lukiškių aikštės, – bet įdomu tai, kad monumentas buvo nukeltas, Balčyčio suoliukai išliko, o ta atmosfera, kuria garsėja Vilnius – Šiaurės Jeruzalė, – ta savo nenuspėjama paslaptimi, ji vis dėlto išlieka.

Žmonės pasitraukia. Dalį tų žmonių Aleksandras Macijauskas tiesiog sugriebė už skverno, ir tie žmonės išliko. Balčytis gyveno savo gyvenimą tarp daiktų, erdvių, vienokių ar kitokių miesto detalių, bet visumos pojūtis atsiranda iš to suklusimo, kuris kartais ištinka, ir šitą būseną atsimena mažne kiekvienas – kai nežinai, į ką nukreiptas tavo žvilgsnis, bet kažkur kaip pro miglą pamatai kelio ženklą, taksofoną, skėtį ar viryklę, bet tai yra detalės, kurios apstulbina: kaip tu galėjai jų nematyti? Kita vertus, kaip ir Macijausko praeitin nueinantis žmonių pasaulis, tos detalės ir daiktai lygiai taip pat slenka į praeitį, tik lėtesniu žingsniu. Ir paradoksas: jis nubrėžia daiktų ir erdvių horizontą, kuriame yra tos antropologinės žmonių visatos, kur greta gebėjimo įsižiūrėti į tą taksofoną, kuriuo galima susirišti su kažkur kitur esančiais žmonėmis, svarbus pats santykis: kaip tu judėsi to taksofono aparato link? Ir kartu jis kalba apie tai, kad taksofonas neatsirado iš Marso.

Jisai yra vienas iš tų, kurie turi tą atidų žvilgsnį, ir tas žvilgsnis keliauja iš vieno amžiaus į kitą, tiesiog jo atveju jis keliauja man padėdamas prisijaukinti tą kasdienybę fotografo akimis ir netgi prisijaukinti technologijas, kurios mano rankose būtų labai negrabus žaislas, kuris mane nuolatos erzintų, bet tai nėra joks rodiklis. Ir tai tiesiog nėra svarbu. Tie Vyto gyvenantys daiktai – atskirai nuo jo ir kartu su juo…

Turime Josefą Sudeką, čeką su viena ranka, o kažkuria prasme tarybinių laikų menininkai beveik visi buvo vienarankiai. Šita vienarankio nostalgija lydėjo Vytą, bet jis ta viena ranka nubrėžė labai aiškų horizontą naujajai kartai, ir tai padėjo pamatyti daug daugiau daiktų. O po to visai kitaip pamatyti ir žmones – ten visada slypi grįžtamasis ryšys.