Virginijus Kinčinaitis (g.1965) Menotyrininkas, kritikas, pedagogas. 1999 m. Vilniaus dailės akademijos Menotyros katedroje įgijo meno istorijos ir teorijos specialybę. Nuolat aktyviai dalyvauja visuomeninėje, ekspertinėje ir taikomojoje menotyrinėje veikloje, yra inicijavęs ir įgyvendinęs daugiau nei šešias dešimtis tarptautinių, respublikinių ir Šiaulių miesto kūrybinių-meninių projektų, dalyvavęs daugiau nei dvidešimtyje tarptautinių ir respublikinių meninių projektų, parodų ir meninių akcijų. Paskelbė kelis šimtus teorinių, kultūrologinių ir kritinių straipsnių, išleido tris monografijas: "Interpretacijos: postmodernizmas, vizualinė kultūra, dailė". Šiauliai: Saulės delta 2001; "Vizualinės kultūros kon/tekstai". Šiauliai: Saulės delta, 2007; "Fotoregos pratimai". Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjungos leidykla, 2014. Sudarė keletą leidinių. Šiuo metu dirba Šiaulių dailės galerijos direktoriaus pavaduotoju (nuo 1992 m.) ir dėsto Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete (nuo 2010 m.). Nuo 2017 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos kolegijos ir Lietuvos kultūros tarybos narys. 2016 m. suteikta Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Tiesos krizė klastočių pasaulyje
Po garsiųjų XX a. pabaigos montažinių dokumentinės fotografijos manipuliacijų pasitikėjimas fotografiniu vaizdu katastrofiškai smuko ir šiandien bet koks vaizdas pirmiausia kelia įtarimą dėl autentiškumo, o ne besalygiškai liudija tikrovę, kaip tai buvo XX a. pradžios humanistinės fotožurnalistikos laikais. Žiniasklaidos vartotojas supranta, kad vaizdas jau nebėra tikrovės pėdsakas, o tik retorinė figūra politinėje, ekonominėje, religinėje ar kultūrinėje kovoje. Taip dokumentinės fotografijos vaizdai supanašėja su mados ir reklamos fotografija, kurioje estetiniai ar ideologiniai motyvai nugali tikrovės ir teisingumo ilgesį. Kita vertus, galėtume savęs paklausti, ar kada nors buvo idealus, klastingais motyvais nesuterštas ankstyvosios fotografijos laikotarpis? Legendinėje Nadaro fotostudijoje Paryžiuje dirbo net dvidešimt šeši pagalbininkai, šeši iš jų buvo fotografijų retušuotojai. Tai buvo laikas, kai brangiausios ir populiariausios fotostudijos maksimaliai naudojosi vaizdų gražinimo ir portretų dailinimo metodais. Paskaitoje bus gvildenama ši mados, meno ir dokumentinio vaizdo samplaika istorinėje perspektyvoje ir jos etinės ir estetinės pasekmės.
