Natalija Arlauskaitė – kino ir vizualumo tyrinėtoja, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė. Dabartinis interesų laukas – vizualumo teorija, istorinės vaizduotės formos, ilgalaikio naikinimo ir nykimo refleksija kine ir dailėje. Knygų „Hermetinio teksto analizė: Velimiro Chlebnikovo tekstų semantinės erdvės struktūra“ (2005), „Trumpas feministinės kino teorijos žinynas“ (2010), „Savi ir svetimi olimpai: ekranizacijos tarp pasakojimo teorijos ir kultūros kritikos“ (2014) autorė. Kino teorijos serijos „Kino raštai“ (leidykla „Mintis“) sudarytoja ir vertėja. Šiuo metu rengia knygą, skirtą Antrojo pasaulinio karo ir socialistinio laikotarpio vaizdų archyvo perdirbimui kine.

Pasakos apie akimirkas: šeimos fotografijos dokumentiniame kine

Fotografija kine, būdama remedijuota, visuomet kelia klausimus apie žiūrėjimo į ją būdus, jos materialias savybes, kūnišką ir kino aparato santykį su ja. Reikalai komplikuojasi, kai fotografija įvairiais būdais "išjudinama" ar apauginama jai nebūdingu judėjimu. Šiuo atveju bus kalbama apie fotografijos ir animacijos derinimą dokumentiniame kine, o pagrindiniai pavyzdžiai bus"Genties ušnykimas" (Deimantas Nerkevičius, 2005), "Gyveno senelis ir bobutė" (Giedrė Beinoriūtė, 2007), "Močiute, Guten Tag!" (Jūratė & Vilma Samulionytės, 2017). Tokie judančių ir nejudančių vaizdų koliažai svarbūs, jei galvojame, kad įvairialypės intervencijos į fotografinį atvaizdą ir/ar materialų fotografijos paviršių užklausia, ardo, pertvarko pasakojimus, kuriais fotografijos apipintos. Šeimos fotografija glaudžiai susijusi su tautos ir valstybės vaizduote, tad jos remedijavimas iš naujo apsvarsto ne tik privačias istorijas, bet ir viešai cirkuliuojančius naratyvus - nusistovėjusius, oficialius ar nepageidajamus.