Agnė Narušytė

Fotografija ir tampraus laiko fikcijos šiuolaikiniame mene

Šiuolaikinio meno kūriniuose fotografija dažnai pasitelkiama siekiant įprasminti paradoksalią skirtingų laiko sluoksnių koegzistenciją dabartyje. Ji yra tarsi „tuščias“ vaizdas, kurį galima „įkrauti“ konkrečios vietos „užmirštomis“ (arba niekada nežinotomis, netgi neegzistavusiomis, t. y. išsigalvotomis) prasmėmis. Naujajame heterogeniškame meno kūrinio „erdvėlaikyje“ tokia fotografija yra ir tarsi realybės pagrindas, ir tarsi „kvantinis“ elementas, primenantis, jog ne tik jo, bet ir kiekvieno kito elemento supratimo versija gali keistis priklausomai nuo stebėtojo. Fotografija veikia kaip laiko siūlė ir kito laiko intarpas, paverčiantis istoriją ir mokslines žinias fikcija, o fiktyviems konstruktams suteikiantis tikrumo aurą tokiuose kūriniuose kaip Akvilės Anglickaitės „Hyphen“ (2017), Dainiaus Liškevičiaus „Labyrinthus“ (2014) ir Raimundo Malašausko 2013 m. Venecijos bienalei sukurtas Lietuvos ir Kipro paviljonas „o O“.

Doc. dr. Agnė Narušytė (g. 1970) menotyrininkė, fotografijos ir dailės kritikė bei parodų kuratorė. Nuo 1995 m. nuolat rašo į Lietuvos kultūrinę spaudą, publikuoja straipsnius moksliniuose žurnaluose ir įvairiuose fotografijos leidiniuose. Nuo 1997 m. devynerius metus dirbo šiuolaikinės fotografijos fondo kuratore Lietuvos dailės muziejuje. 2005 m. Vilniaus dailės akademijoje apsigynė daktaro disertaciją, o 2008 m. jos pagrindu išleido monografiją „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje“. 2006–2009 m. dėstė Edinburgo Napier universitete (Didžioji Britanija), 2009–2014 m. buvo Dailės istorijos ir teorijos katedros vedėja Vilniaus dailės akademijoje, dabar yra šios katedros docentė. Šiuo metu tyrinėja atminties diskursą fotografijoje, antropologinius ir filosofinius šiuolaikinės fotografijos aspektus ir yra savaitraščio „7 meno dienos“ redaktorė.