RUGSĖJO 6 d., ANTRADIENIS, 20.00
Paroda „Pasisavintos teritorijos“. VDA Nidos meno kolonija (Taikos g. 43, Nida)
Parodoje aptariamas kūrybos metodas, kurį galime trumpai įvardyti
apropriacijos terminu. Apropriacijos ištakas kai kurie meno istorikai
įžvelgia Pablo Picasso ir Georges’o Braque’o koliažuose, kai į
meno kūrinį įsiveržė realybės fragmentai. Tačiau šiuolaikine tokios
kūrybos pradininke laikoma Sherrie Levine, perfotografavusi kitų
autorių fotografijas. Tai ne tik meno kūrinio ar jo dalių pasiskolinimas
savoms reikmėms ir jų perkėlimas į naują kontekstą, bet kartu ir
sociokultūrinis gestas, keičiantis meno ir kasdienybės suvokimą.
Tokios kūrybinės strategijos taikomos šiuolaikinuose meniniuose
sprendimuose. Jos apraiškų galime aptikti ir tik pradėjus plisti fotografijai
Lietuvoje. Pavyzdžiui XIX a. grafas Stanislovas Kazimieras
Kosakovskis sukūrė fotografinius montažus pasinaudodamas jam
siųstais negatyvais, taip deklaruodamas fiktyvią ir mitologizuotą
savo aplinkos istoriją. XX a. jau susiformavus vadinamajai lietuviškai
fotografijos mokyklai apropriacijos strategijas naudojo nuobodulio
karta, iš kurios atstovų ryškiausias pavyzdys būtų Arūno Kulikausko
ciklas „Ūkanotas praeities dvelksmas“. Šiandien apropriaciją savo
kūrybai dažnai pasitelkia Aurelija Maknytė, šią strategiją eksploatuoja
ir jauniausi kūrėjai – Geistė Kinčinaitytė, Samanta Matuzaitė.
Paroda „Pasisavintos teritorijos“ tai dialogas tarp šių skirtingų kartų
autorių. Štai grafas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis pasitelkęs
apropriaciją užkariaudavo Egiptą ar Meksiką, o Geistė Kinčinaitytė
daugiau nei šimtmečiu vėliau Marso peizažams ištaria „You Belong To
Me“ („Tu priklausai man“). Aurelijos Maknytės surinkti nepažįstamų
žmonių užfiksuoti gamtovaizdžiai ir urbanistiniai landšaftai, paliesti
ugnies, atveria paralelinius pasaulius. Madingiausia poilsio vieta Palanga
Arūnui Kulikauskui leidžia užduoti klausimą, ar tie kūnai apskritai
tikri. O Samanta Matuzaitė pasiskolinusi tobulus žurnalinius kūnus
preparuoja jų santykį su žvilgsniu.
Parodos autoriai: Geistė Kinčinaitytė, Stanislovas Kazimieras Kosakovskis,
Arūnas Kulikauskas, Aurelija Maknytė, Samanta Matuzaitė.
Parodos kuratorius Gytis Skudžinskas.
RUGSĖJO 7 d., TREČIADIENIS, 17.15
Romo Juškelio fotografijų paroda. Neringos istorijos muziejus (Pamario g. 53, Nida)
„Jis netrokšta garbės, gyvena savo ritmu: mėgsta savaitgaliais su fotoaparatu
klaidžioti po miestą, kur, rodos, viskas nufotografuota. Bet
jis vis randa ką nors nauja1“, – beveik prieš dešimtmetį apie kaunietį
fotografą Romą Juškelį (1946–2016) pasakojo jo kolega Alvydas
Vaitkevičius.
Kūrybinėje fotografijoje debiutavęs XX a. aštuntojo dešimtmečio pabaigoje
Juškelis sukūrė įvairios stilistikos ir tematikos serijų, visos jos
vienu ar kitu aspektu buvo savitos. Žiūrint retrospektyviai atrodo, kad
Juškelio kūryba buvo svarbi, bet kartu ir šiek tiek periferinė bendros
Lietuvos fotografijos panoramos dalis. Autoriaus darbai skyrėsi nuo
Lietuvos fotografijos mokyklos – humanistinės fotografijos krypties, kuri
mūsų šalyje vyravo septintuoju ir aštuntuoju dešimtmečiais. Dalis
Juškelio serijų sukurtos nesivadovaujant šioje mokykloje vyravusiu
reportažiniu metodu, jo darbams nebūdingas humanistinis dėmesys
žmogui. Juškelio kūrybą būtų sunku sieti ir su jo kūrybinio kelio
pradžios laikotarpiu Lietuvos fotografijoje išryškėjusia „nuobodulio
estetika“ ar konceptualiais tuometės jaunųjų fotografų kartos eksperimentais.
Vertinant autoriaus kūrybą šiandien, akivaizdu, kad būtent grynosios
formos paieškos yra vienas svarbiausių Juškelio kūrybos bruožų.
Jis ypač akivaizdus fotografijose, kurias autorius lakoniškai pavadino
„Forma“. Šios fotografijos, kai kurios sukurtos dar aštuntajame
praėjusio amžiaus dešimtmetyje, o kitos – jau naujo tūkstantmečio
pradžioje, byloja apie kūrybinį nuoseklumą, ieškant nuo bet kokio
siužeto, pasakojimo ar lyrizmo išlaisvintos formos. Žinomas fotomenininkas
Aleksandras Macijauskas taikliai apibūdino Juškelio fotografijų
stilių, jį pavadinęs analitiniu2, t. y. skatinančiu perprasti tikrovę, ją
skaidant į daugiau ar mažiau abstrahuotas formas.
Parodoje pristatomos serijos Žmonės ir manekenai (1987–1992)
fotografijos leidžia Juškelio kūrybą lyginti su bendra XX a. pirmosios
pusės čekų fotografijos stilistika bei jai būdingu poetiškumu ir
užuominomis į siurrealizmą. Vaizduose susisluoksniuoja ir vietomis
susikeičia keletas tikrovės lygmenų: realių žmonių veido išraiškas
ir pozas groteskiškai atkartojantys manekenai fotografijose matomi
pro vitrinų stiklus, kuriuose atsispindi gatvės gyvenimas. Tokie
darbai demonstruoja fotografo gebėjimą įžvelgti keistus, tačiau realiai
egzistuojančius mūsų gyvenimo aspektus, dažnai nepastebimus praeiviui.
Šis paprastas, bet veiksmingas sprendimas miesto atspindžius
vandens paviršiuje skatino suvokti kaip fantastinius vaizdinius.
Parengta pagal Tomo Pabedinsko tekstą „Gyvenęs ir kūręs laisvai“
——————
1 Tomas Pabedinskas, „Kol pasaulis dega“, In: Romas Juškelis, Kauno pasakojimai, Kaunas:
Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius, 2008, p. 4.
2 Aleksandras Macijauskas, Lietuvos fotomenininkų sąjunga. Žinynas, Vilnius: Lietuvos
fotomenininkų sąjunga, 2004, p. 75.
RUGSĖJO 9 d., PENKTADIENIS, 18.00
Romano Piatkovkos fotografijų paroda. Klaipėdos fotografijos galerija (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda)
Romanas Piatkovka (Роман Пятковка) gimė 1955 m. Charkove,
Ukrainoje, ten šiuo metu gyvena ir dirba. Jis yra vienas iš žinomiausių
Ukrainos konceptualių fotografų, labiausiai siejamas su Charkovo
meninės fotografijos mokykla. Piatkovka vienas iš pirmųjų kvestionavo
bei ginčijo vyraujantį socialistinio realizmo stilių aštuntojo
dešimtmečio pradžioje Sovietų Sąjungoje. Tuo metu tai buvo
sovietinės fotografijos ir kino dominantė, prieš kurią aršiai kovojo to
meto jaunieji konceptualistai. Skirtingai nuo socialistinio realizmo,
kuris vaizdavo darnios komunistinės visuomenės scenas, fotografai iš
Charkovo mokyklos vyraujantį status quo ginčijo socialiai sudėtinga
šiuolaikine fotografijos estetika. To meto autoriai kūrė fotografijos
kaip neestetinio dokumento koncepciją, „sukonstruotos realybės“
fenomeną, „blogos kokybės“ kaip estetikos kategoriją ir savo kūryboje
dažnai naudojo nuogą kūną kaip socialinį protestą. Piatkovka naudodamas
kelių vaizdo sluoksnių perdangas ir rankomis apipieštas fotografijas
padėjo apibrėžti šį naują stilių, kuris ir toliau plėtė meninės fotografijos
ribas net ir meniškai laisvesniu Perestroikos laikotarpiu. 1989 m.
Piatkovka įstojo į Nacionalinę Ukrainos fotomenininkų draugiją.
Klaipėdos fotografijos galerijoje rengiamoje Piatkovkos parodoje pristatomos
kelios autoriaus fotografijų serijos: „Atminties sumuštiniai“,
„Schemos“, „Libido žaidimai“, „Soviet Photo“.
Parodos kuratorius Darius Vaičekauskas.
Parodos organizatorius LFS Klaipėdos skyrius.
Išvažiavimas į Klaipėdos fotografijos galeriją organizuojamas rugsėjo
9 d. (penktadienį), 16 val. iš Nidos. Autobusas stovės aikštelėje šalia
restorano „Don Vito“ (Taikos g. 32B). Grįžimas į Nidą apie 21 val.
(20.00 val. išvykimas iš Klaipėdos). Bus sudaromas važiuojančiųjų
sąrašas nuo seminaro registracijos dienos iki penktadienio pietų.
Kelionė nemokama.
Romanas Piatkovka (Роман Пятковка) – fotografas, dėstytojas,
kūrybinio susivienijimo „Ukrainos fotografinė alternatyva“ koordinatorius,
Nacionalinės Ukrainos dailininkų sąjungos narys. Jo kūrybinėje
biografijoje daugiau kaip šimtas parodų – individualių ir grupinių,
tiek Ukrainoje, tiek užsienyje. Dalyvavo tarptautiniuose fotografijos
festivaliuose: „Les Recontres d‘Arles“ Prancūzijoje; Pingjao, Kinijoje;
„FotoFest“ Hiustone, JAV; tarptautinėje bienalėje Roterdame,
Nyderlanduose ir kt. 2013 m. pelnė Sony World Photography Awards
prizą ir Geriausio metų konceptualaus fotografo vardą. Romano
Piatkovkos kūrybai skirta daugybė publikacijų fotografijos leidiniuose.
Fotografijų yra Rusijos, Italijos, Vokietijos ir JAV muziejuose ir
privačiose kolekcijose.
