Šią savaitę dar galima apžiūrėti Valentino Juraičio fotografijų parodą „Lietuvininkų paveldas Karaliaučiaus krašte“, eksponuojamą Tuskulėnų memorialo Konferencijų salėje (Žirmūnų g. 1F, Vilnius; nuo 10 iki 16 val.).

Šioje parodoje fotografo žvilgsnis dažniau stabteli Nadruvoje – tame kampelyje šiapus Priegliaus upės, kuriame lietuvybė išsilaikė ilgiausiai.

Žvilgsnis nukrypsta į Tilžę, Ragainę. Čia buvo puoselėjamas lietuviškas raštas, lietuviška spauda.

Lietuvių kultūrai ypač svarbūs Karaliaučius, Labguva, kur ryškų pėdsaką paliko S. Rapolionis, J. Bretkūnas, K. Donelaitis, L. Rėza  ir kiti.

O kokia vietinių gyventojų istorija? Per Antrąjį Pasaulinį karą  karą daug vietinių gyventojų žuvo. Likusieji 102 tūkst., tarp jų ir lietuvininkai, buvo prievarta Stalino išvežti į Vokietiją, į Sibirą. Iki karo čia gyveno per 400 tūkst. gyventojų, kurių, pagal Vydūną, 40 proc. sudarė lietuvių kilmės gyventojai.

Kas atsitiko su dingusiais beveik 320 tūkst.? Jie buvo išžudyti, žuvo per bombardavimus ar nuo ligų ir bado. Tik nedidelė dalis „vilko vaikų“ rado prieglobstį Lietuvoje. O Mažojoje Lietuvoje jų vietą užėmė naujieji gyventojai: rusai, baltarusiai, ukrainiečiai, iš labiausiai karo nuniokotų regionų čia pradėję keltis nuo 1946 metų. Šeštajame dešimtmetyje, kai dauguma lietuvių pradėjo grįžti iš Sibiro lagerių, tremties, jiems buvo draudžiama apsigyventi Lietuvoje. Taip ir daugeliui lietuvių kaimyninė Karaliaučiaus sritis tapo naujaisiais namais.

Krašte dar daug esama prūsų ir lietuvybės paveldo ženklų, bet jie tolydžio nyksta, todėl jų dokumentavimas fotografijose padeda išsaugoti atmintį. Parodoje žiūrovai mato etnografinius vaizdus, architektūros liekanas. Tai, kas liko iš prūsų, lietuvininkų paveldo.

Vaizdus palydi trumpi komentarai apie vietoves ir asmenybes, kurios čia paliko pėdsaką. Daugelis šių lietuvininkų paveldo objektų yra kritinės būklės, išlikę bažnyčių, pilių mūro sienos byloja apie buvusią jų ir didybę, ir kuklumą.

Dauguma krašto bažnyčių statytos Septynerių metų karo (1756–1763) metu. Tos bažnyčios  panašios į paprastus ūkinius pastatus. Karo nepritekliai vertė taupyti.

Iš šių bažnyčių lietuvių kultūrai svarbi ir dar gerai išsilaikiusi – Valtarkiemyje (Olchovatka). O Gerviškėnuose (Prioziorskoje) tarnavęs kunigas Fridrichas Hohlfeldas išsaugojo K. Donelaičio ,,Metų“ dalį dingusio rankraščio kopiją, jo dėka mes turime visą poemą .

…Perteikiant pasakojimą buvusiose lietuvininkų apgyvendintose vietovėse, kur nieko neišliko, deja, belieka  apsiriboti abstrakčiais vaizdais, užrašais griuvėsių sienose.

Parodos autorius Valentinas Juraitis – žurnalistas, kraštotyrininkas, baigęs studijas Vilniaus universitete, meno kūrėjo statusas jam suteiktas 2005 m., apdovanotas K.Donelaičio medaliu „Širdings brolau”. Jis yra surengęs  fotoparodų šalyje ir užsienyje, išleidęs autorines knygas: gidą „Karaliaučiaus kraštas“, fotoalbumus „Nadruva“, „Plikomis akimis“, „Aukštaitijos kaimai“ ir kt. Jis yra sukūręs fotografijų serijas apie iškeldinamą Skarulių kaimą Jonavos rajone, apie Sūduvos kaimo žmonių kasdieninius rūpesčius. Žinomas kaip industrinių peizažų, bylojančių apie ekologijos problemas ir skaudulius, autorius. V. Juraičio darbų yra įsigiję Europos meno muziejai ir privačios kolekcijos, taip pat saugoma Lietuvos muziejų kolekcijose.

Vyzdys.com

Tolminkiemis (Čistyje Prudy), 2013

Rominta (Krasnolesje), 2010