Skelbiame 2025 m. Jono Dovydėno stipendijos laureatę
2025-ieji Jono Dovydėno stipendijos programai tapo ypatingai sudėtingi. Po tragiškos Jono Dovydėno žūties stipendijos skyrimo procesai buvo pristabdyti, todėl rezultatų paskelbimas buvo atidėtas. Šiandien, tęsdami Jono Dovydėno pradėtą paramos fotografijos kūrėjams tradiciją, galime paskelbti 2025 m. J. Dovydeno stipendijos laureatę – menininkę Ūlą Naujokaitytę.
Ūla Naujokaitytė yra kilusi iš Kaišiadorių, nors didžiąją gyvenimo dalį praleido svetur. Fotografijos bakalauro studijas ji baigė Karališkojoje Hagos meno akademijoje (KABK). Stipendija skirta jos tęsiamam asmeniniam ir bendruomeniniam audiovizualiniam projektui „The Love It Takes To Leave“, kuriame menininkė tyrinėja savo santykį su gimtuoju miestu, iš kurio išvyko būdama trylikos.
Projektas tampa savotišku sugrįžimu į Kaišiadoris – per prisiminimus, vaizduotę ir susitikimus su vietos gyventojais. Tikros patirtys čia susipina su įsivaizduojamais prisiminimais, o miesto gyventojai tampa aktyviais kūrinio bendrakūrėjais. Devynių vietos gyventojų dalyvavimu kuriamas miesto portretas, kuriame ieškoma atsakymų apie priklausymą vietai, artumo ir atstumo patirtis, atmintį bei „namų“ jausmą.
Vaizdo darbą papildo meninė knyga, kurioje naudojamos Kaišiadoryse gyvenančios menininkės močiutės, vaikystės draugų ir kitų vietos žmonių telefonais darytos fotografijos. Taip asmeninė istorija plečiasi į platesnį bendruomenės pasakojimą ir fiksuoja miestą bei jo kasdienybę iš tų, kurie jame liko, perspektyvos.
Stipendijos lėšos bus skirtos projekto tęstinumui – filmavimo ir meninės knygos kūrimui, medžiagos rinkimui, leidybai, kelionėms bei parodos Kaišiadoryse organizavimui. Menininkė taip pat planuoja į projektą įtraukti aplinkinius kaimus ir jų gyventojus, fiksuoti mažiau dokumentuotas vietas bei vietos kultūros paveldą.
Sveikiname Ūlą Naujokaitytę ir linkime sėkmės tęsiant jautrų ir asmenišką pasakojimą apie išvykimą, sugrįžimą, atmintį ir ryšį su vieta.
Jono Dovydėno stipendija – tai ne tik parama kūrybiniam projektui, bet ir galimybė tęsti fotografijos, kaip žmogaus patirties ir visuomenės dokumentavimo, tradiciją.