Kovo 5 d. 17 val. Panevėžio dailės galerijoje (Respublikos g. 3) atidaroma Reginos Šulskytės paroda „Dvidešimt septyni sugrįžimai“.

„Reginos Šulskytės kūryboje visą laiką vyko balansavimas tarp asmeninių ir bendrų patirčių, išryškinančių esminius žmogaus egzistavimo momentus. Fotomenininkė savo kūryboje stebėtinai nuosekli. Jos fotografijų serijos – lyg vieno filmo dalys: keliaujant iš vienos istorijos į kitą keičiasi laikas, kontekstai, detalės, atsiranda ir pranyksta tam tikros emocijos. Tačiau pagrindiniai herojai beveik visuomet išlieka tie patys. Antra vertus, kiekvienoje savo fotografijų serijoje ji užaštrina vis kitą gyvenimo kampą. Menininkės fotografijoje gyvenimas ir mirtis juntami greta, tačiau didžiulės įtampos čia nestebima. Tai veikiau panašu į pilnatvę žadantį pasakojimą su tikroviška pabaiga. Todėl visiškai nestebina, kad tame pačiame atspaude egzistavimas jau iš anksto perspėja apie išnykimą. Lig šiol visa tai buvo ištransliuojama gana atsargiai, subtiliomis užuominomis, paliekant pakankamai erdvės individualiam istorijos adaptavimui.

Serijoje „Dvidešimt septyni sugrįžimai“ (2018–2023) autorė dar atviresnė. Nuo pat pirmųjų fotografijų tampa aišku, kad ši istorija – asmeninė. Dabar Regina nesiekia apibendrinančių vaizdų, bet priešingai, juos sukonkretina, išryškindama tai, kas svarbiausia. Kaip ir ankstesnėse serijose, vaizdą ji konstruoja iš skirtingais gyvenimo periodais užfiksuotų, taip pat ir archyvinių, šeimos nuotraukų. Šįkart autorės dėmesys apima jai itin svarbią temą – jos ir tėvų ryšį. Vis kitais nuotaikų atspalviais pasikartojanti detalė – mamos drabužis keliauja iš vienos fotografijos į kitą, kaip prisiminimų jungiamoji ašis. Kartu tai primena, kad Reginai visada buvo svarbus drabužio motyvas – ne tik kaip žmogų charakterizuojanti detalė, bet ir kaip stiprus impulsas, žadinantis prisiminimus.

Seriją „Dvidešimt septyni sugrįžimai“ Regina skiria motinos atminimui. Skaičius 27 siejamas su tam tikrais mamos gyvenimo etapais: 27 – mamos gimimo diena, 27 metai jai buvo, kai gimė fotomenininkė. 27 žymi ir serijos kūrinių skaičių. Čia aiškiai juntamas bandymas per naujai dėliojamas vaizdų sekas susitaikyti su mamos netektimi. Kiekvienoje fotografijoje sugrįžtama į praeitį, norint pratęsti tai, kas nebepratęsiama, kažką iš praeities, nors ir nežinia kaip. Kūrybinis procesas tampa išsigelbėjimu, meditatyviu vyksmu, savotiška tikrovėje atsiradusių įtrūkių kompensacija. Tai – dialogas su savimi, išpažintis nesustojančiam laikui – pasitraukimas į naujų apmąstymų ir išgyvenimų teritorijas. Autorė kuria erdvę, kurioje dalyvauja nedalyvaujantys. Čia vyksta bendravimas su praėjusio laiko personažais, taip pat ir su mirusiais. Fotomenininkės kūriniuose viskas įmanoma, kas neįmanoma realybėje – jos susitikimai su mažais mama ir broliu, net ir su savimi vaiku, taip pat niekada neįvykę ir neįvyksiantys pokalbiai.

Autorė tarsi iš naujo perkonstruoja praeitį, leisdama sau įvykius (ir vaizdus) dėlioti taip, kaip diktuoja dabartinė jos emocija. Ji nedvejoja, neieško papildomų dėmenų savo vizualinei kalbai, jai užtenka remtis asmeniniais išgyvenimais ir patirtimi.

Galbūt taip atrodo savęs suvokimas. Viskas – praeitis ir dabartis, nerimas dėl retėjančio artimųjų rato, kai prarandami brangiausi žmonės – taip pat yra savęs formavimas, gal net esminiai jo momentai. Autorė atkreipia dėmesį į laiką, kai vietoj veržimosi į priekį vis dažniau gręžiojamasi atgal. O ateities planavimas mieliau iškeičiamas į praeities apmąstymus. Ji kalba apie savo brandą ne tik kaip moters, žmogaus, bet ir kaip kūrėjos.

Vis dėlto neteisinga būtų teigti, kad Reginai nebeliko neatsakytų klausimų. Tai turbūt reikštų kūrybos pabaigą. Naujausioje jos fotografijų serijoje taip pat stebimas siekis į(si)vardyti savojo identiteto susiformavimo priežastis, suvokti save kintančiuose patyrimuose ir kontekstuose. Kuo daugiau kalbama apie žmogaus išėjimą, tuo labiau ryškėja būties esmė. Tik nebūtis geba kurti kontrastus, leidžiančius taip aiškiai suvokti laiką.“

Menotyrininkė Danguolė Ruškienė

Regina Šulskytė – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė; dirbo Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, Šiaulių fotografijos muziejuje, dėstė fotografiją Šiaulių universiteto Menų katedroje. Dalyvauja bendrose parodose, rengia personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, sudarinėja fotografijos leidinius, kuruoja parodas. Fotomenininkė pelnė tarptautinių apdovanojimų. 2005 m. ir 2009 m. – Šiaulių miesto kultūros ir meno premijų laureatė. Svarbiausi jos fotografijų ciklai – „Interpretacijos“ (1996–2003), „Mano drabužiai“ (1977–2004), „Miegamajame“ (1977–2004), „Susitikimai“ (2005), „Seserys“ (2006–2007), „Austria’07“ (2007), „Mano laikas“ (2011–2013), „Dvidešimt septyni sugrįžimai“ (2018–2023).

Paroda veiks iki balandžio 19 d.

Regina Šulskytė. Iš ciklo „Dvidešimt septyni sugrįžimai“, 2018–2023