2026 m. rugsėjo 3 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Vilniaus dailės akademijos Telšių galerijoje (Kęstučio g. 3-2) atidaroma Reginos Šulskytės paroda „Dvidešimt septyni sugrįžimai“. Naujausią fotografijų seriją autorė skiria mamos atminimui. Ši paroda jau buvo pristatyta Šiauliuose, Vilniuje, Klaipėdoje, Ukmergėje, Panevėžyje.

      Reginos Šulskytės kūryboje visą laiką vyko balansavimas tarp asmeninių ir bendrų patirčių, išryškinančių esminius žmogaus egzistavimo momentus. Fotomenininkė savo kūryboje stebėtinai nuosekli. Jos fotografijų serijos – lyg vieno filmo dalys: keliaujant iš vienos istorijos į kitą keičiasi laikas, kontekstai, detalės, atsiranda ir pranyksta tam tikros emocijos. Tačiau pagrindiniai herojai beveik visuomet išlieka tie patys. Antra vertus, kiekvienoje savo fotografijų serijoje ji užaštrina vis kitą gyvenimo kampą. Menininkės fotografijoje gyvenimas ir mirtis juntami greta, tačiau didžiulės įtampos čia nestebima. Tai veikiau panašu į pilnatvę žadantį pasakojimą su tikroviška pabaiga. Todėl visiškai nestebina, kad tame pačiame atspaude egzistavimas jau iš anksto perspėja apie išnykimą. Lig šiol visa tai buvo ištransliuojama gana atsargiai, subtiliomis užuominomis, paliekant pakankamai erdvės individualiam istorijos adaptavimui.

      Serijoje „Dvidešimt septyni sugrįžimai“ (2018–2023) autorė dar atviresnė. Nuo pat pirmųjų fotografijų tampa aišku, kad ši istorija – asmeninė. Dabar Regina nesiekia apibendrinančių vaizdų, bet priešingai, juos sukonkretina, išryškindama tai, kas svarbiausia. Kaip ir ankstesnėse serijose, vaizdą ji konstruoja iš skirtingais gyvenimo periodais užfiksuotų, taip pat ir archyvinių, šeimos nuotraukų. Šįkart autorės dėmesys apima jai itin svarbią temą – jos ir tėvų ryšį. Vis kitais nuotaikų atspalviais pasikartojanti detalė – mamos drabužis keliauja iš vienos fotografijos į kitą, kaip prisiminimų jungiamoji ašis. Kartu tai primena, kad Reginai visada buvo svarbus drabužio motyvas – ne tik kaip žmogų charakterizuojanti detalė, bet ir kaip stiprus impulsas, žadinantis prisiminimus.

      Seriją „Dvidešimt septyni sugrįžimai“ Regina skiria motinos atminimui. Skaičius 27 siejamas su tam tikrais mamos gyvenimo etapais: 27 – mamos gimimo diena, 27 metai jai buvo, kai gimė fotomenininkė. 27 žymi ir serijos kūrinių skaičių. Čia aiškiai juntamas bandymas per naujai dėliojamas vaizdų sekas susitaikyti su mamos netektimi. Kiekvienoje fotografijoje sugrįžtama į praeitį, norint pratęsti tai, kas nebepratęsiama, kažką iš praeities, nors ir nežinia kaip. Kūrybinis procesas tampa išsigelbėjimu, meditatyviu vyksmu, savotiška tikrovėje atsiradusių įtrūkių kompensacija. Tai – dialogas su savimi, išpažintis nesustojančiam laikui – pasitraukimas į naujų apmąstymų ir išgyvenimų teritorijas. Autorė kuria erdvę, kurioje dalyvauja nedalyvaujantys. Čia vyksta bendravimas su praėjusio laiko personažais, taip pat ir su mirusiais. Fotomenininkės kūriniuose viskas įmanoma, kas neįmanoma realybėje – jos susitikimai su mažais mama ir broliu, net ir su savimi vaiku, taip pat niekada neįvykę ir neįvyksiantys pokalbiai.

      Autorė tarsi iš naujo perkonstruoja praeitį, leisdama sau įvykius (ir vaizdus) dėlioti taip, kaip diktuoja dabartinė jos emocija. Ji nedvejoja, neieško papildomų dėmenų savo vizualinei kalbai, jai užtenka remtis asmeniniais išgyvenimais ir patirtimi.

      Galbūt taip atrodo savęs suvokimas. Viskas – praeitis ir dabartis, nerimas dėl retėjančio artimųjų rato, kai prarandami brangiausi žmonės – taip pat yra savęs formavimas, gal net esminiai jo momentai. Autorė atkreipia dėmesį į laiką, kai vietoj veržimosi į priekį vis dažniau gręžiojamasi atgal. O ateities planavimas mieliau iškeičiamas į praeities apmąstymus. Ji kalba apie savo brandą ne tik kaip moters, žmogaus, bet ir kaip kūrėjos.

      Vis dėlto neteisinga būtų teigti, kad Reginai nebeliko neatsakytų klausimų. Tai turbūt reikštų kūrybos pabaigą. Naujausioje jos fotografijų serijoje taip pat stebimas siekis į(si)vardyti savojo identiteto susiformavimo priežastis, suvokti save kintančiuose patyrimuose ir kontekstuose. Kuo daugiau kalbama apie žmogaus išėjimą, tuo labiau ryškėja būties esmė. Tik nebūtis geba kurti kontrastus, leidžiančius taip aiškiai suvokti laiką.

Kuratorė Danguolė Ruškienė

      Regina Šulskytė – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė; dirbo Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikume, Šiaulių fotografijos muziejuje, dėstė fotografiją Šiaulių universiteto Menų katedroje. Dalyvauja bendrose parodose, rengia personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, sudarinėja fotografijos leidinius, kuruoja parodas. Fotomenininkė pelnė tarptautinių apdovanojimų. 2005 m. ir 2009 m. – Šiaulių miesto kultūros ir meno premijų laureatė. Svarbiausi jos fotografijų ciklai – „Interpretacijos“ (1996–2003), „Mano drabužiai“ (1977–2004), „Miegamajame“ (1977–2004), „Susitikimai“ (2005), „Seserys“ (2006–2007), „Austria’07“ (2007), „Mano laikas“ (2011–2013), „Dvidešimt septyni sugrįžimai“ (2018–2023).

      Paroda VDA Telšių galerijoje (Kęstučio g. 2-3, Telšiai) veiks iki rugsėjo 26 d.

Fotografijų ciklas „Dvidešimt septyni sugrįžimai“ (2018-2023)

Regina Šulskytė

              Fotografijų ciklo „Dvidešimt septyni sugrįžimai“ vaizdų impresija išryškėja per mamos vilkėtus drabužius, kurie ir yra pagrindiniai atminties inspiratoriai. Kuriamas naratyvas – trūkinėjantis, dylantis, epizodiškas, kartais pasikartojantis, neretai pasirodo kaip šeimos albumo fragmentai. Kartais jie (drabužiai), būdami iki detalių aiškūs, kartais apgaubti šešėlių ar net tapdami neatskiriama peizažo dalimi, kuria jau neegzistuojančių faktų tikrumo regimybę. Tačiau tuo pačiu drabužiai fotografijose yra liudininkai, kad jie priklausė, kad jie yra ir, kad jie turi galią mums priminti.

              Filosofija sugrįžimą apibrėžia kaip kartojimą arba prisiminimą.(Sugrįžimas – tos pačios patirties pakartotinis išgyvenimas). Sugrįžtame, kad pratęstume nebepratęsiamą, pratęstume kažką iš praeities nežinia kaip... Šis procesas (taip pat ir kūrybinis) tampa savotiška meditacija, atsiradusių įtrūkių tikrovėje kompensacija, dialogas su savimi, išpažintis tekančiam laikui.

              Kalbėti apie atmintį galime įvairiai, bet mano svarbiausia kūrybinė intencija buvo pasakoti istorijas per asmeninę patirtį. Parodyti kaip iš pažiūros nereikšmingi drabužiai gali atskleisti mūsų tapatybę, sudominti vaikystės prisiminimais, išskleisti vieną ar kitą asmeninės istorijos tarpsnį, savaip išplėtoti drabužių ir kūno „susiliejimo“ klausimą. Dar vienas svarbus aspektas, kurį norėčiau išskirti – tai mamos atmintis, kuri fotografinių vaizdų lakštuose skverbiasi švelniai su šviesa, be jokios įtampos ar konflikto. Nors šio ciklo turinys yra gana asmeniškas, bet kartu iškrentantis iš tokio suvokimo. Kasdien tenka kažkam išsiskirti su savo artimaisiais. Mūsų gyvenimai apjungia išgyvenimus, praradimus ir atmintį.

DRABUŽIS kaip ATMINTIES ARCHYVAS. Atminties teritorijos

Kai drabužiai netenka įprasto statuso, praranda savo funkcinę paskirtį, bet išlaiko emocinę vertę, jie pereina į kitą lygmenį. O tas kitas lygmuo yra toks, kad drabužis tampa savotišku atminties archyvu. Drabužiai, būdami tarpininkai ir sukaupę savitos informacijos, primena mums asmenį, susieja dėvėtoją su akimirka, įvykiu ar kokiu nors labai asmenišku momentu, nurodo nuotaiką arba kuria emocinę įtampą. Jie prilygsta dienoraščiui. Po mirties išleistose autobiografinėse apybraižose „Būties akimirkos“ (1985) Virdžinija Vulf aprašo vieną iš savo "ankstyviausių prisiminimų" apie motiną:

„Pradedu: pirmasis prisiminimas. Tai buvo raudonos ir violetinės gėlės juodame fone – mano motinos suknelė; ir ji sėdėjo traukinyje arba omnibuse, o aš – jai ant kelių. Todėl mačiau jos dėvimas gėles iš labai arti; ir vis dar matau violetinę, raudoną ir mėlyną juodame fone; manau, tai turėjo būti anemonai. Gal būt mes važiavome į Sent Ivesą; bet labiau tikėtina – pagal šviesą turėjo būti vakaras, mes grįžome į Londoną.“ Literatūroje yra įprasta aprašyti veikėjų aprangą, sukneles ir kostiumus. Kartais apranga aprašoma fotografiškai detaliai, kartais išryškinama kokia nors drabužio spalva, net pabrėžiamas suknelės sukeltas garsas. Marselis Prustas rašė: „Vienintelė paguoda <...> buvo ta, kad mama įeis ir pabučiuos mane, kai jau guliu lovoje. Bet ši labanaktis truko taip trumpai <...>, kai išgirdau ją lipant laiptais, pasigirdo jos sodo suknelės iš mėlyno mùslino garsas, nuo kurios kabojo maži pintų šiaudų kutai, ošiantys dviejų durų koridoriuje...“ (1913 ). Rolanas Bartas, mąstydamas apie nuotrauką, kurioje užfiksuota jo motina, teigė, kad jis gali iš naujo išgyventi suglamžytą jos kiniško krepo minkštumą ir savo motinos kvepalus.

Kalbant apie mūsų vidinio "aš" santykį su išoriniu pasauliu, drabužiai atsiskleidžia kaip kupini intymumo ir įgalina mus suvokti praeitį pačiais netikėčiausiais būdais. Štai aprašysiu savo vaikystės prisiminimą ir mėlynos suknelės istoriją. Močiutė ištraukdavo iš spintos mėlyną suknelę. Ją glostydavo, patampydavo, kad išsitiestų per laiką susidariusios klostės. Ji buvo pasiūta iš storo šilko, bet lengvai krentanti. Viršuje kukliai siuvinėta (atrodo, kad ji pati ją išsiuvinėjo), sijonas šiek tiek apačioje išplatėja, juosmenį juosė neplatus diržas. Ją vilkėjo tada, kai sutiko senelį – dar būsimą vyrą. Suknelė saugojo močiutės prisiminimus visą likusį jos gyvenimą. Ten ji kabojo iki pat močiutės mirties. Dabar suprantu, kad tie pasakojimai ir suknelė padėjo išgyventi senelio netektį, kai jį, 39-erių metų, ištrėmė. Net neleido atsisveikinti su šeima.

Kitas prisiminimas. Vilkėjau flanelinę suknelę su žirneliais, kai mus – brolį, mamą, tėtį – fotografavo. Vėliau išsiaiškinau, kad tuomet mus fotografavo dėdė, mamos brolis. Fotografijos „Šešioliktas sugrįžimas. Brolis“ akimirka, regis, nebus pamiršta. Ir ne tik dėl to, kad ji užfiksuota, bet todėl, kad iš praeities sugrįžta vaikiškos pilnatvės jausmas, gaubiantis ramybe, nes žinai, kad ji (mama) yra šalia. Prisimenu ją vasarine rožine suknele, skubančią į darbą. Prisimenu save vyšnių spalvos paltuku, tamsia vilnone suknele ir, kai nenorėjau, kad man būtų rišama marga skarelė, kai laidojome senelį Vyžuonų kapinėse. Prisimenu, kai prieš miegą verkdavau nuo minties, kad manęs kažkada nebus, nebus mamos, tėčio... Tuomet atskubėdavo senelė iš gretimo kambario, iš kurio sklido šviesa, kaip paguoda ir viltis. Jos buvimas greta savotiškai ramino. Ramino jos drabužio klostės, kurios, atrodė, pilnos gyvybės ir šilumos. Išsaugojau močiutės suknelę, jos audinius. Jie man primena vaikystę.

Atmintis ir prisiminimas man nėra tas pats. Atmintis yra bendroji fiziologinė duotybė, psichikos procesas, o prisiminimas – tai yra individualus aktas, kai aš prisimenu kažką, ko kitas niekada neprisimins. A. Bergsono laiko kaip trukmės teorija kvietė žvelgti iš trukmės perspektyvos – į viską žvelgti iš vidaus. Kitaip tariant, ką galime patirti kaip tekantį mumyse ir kaip visiškai unikalų, tik mums būdingą, dalyką. Pasak Bergsono, susiklosčius tinkamoms aplinkybėms, mūsų praeitis gali peržengti sąmonės slenkstį. Štai priėjome prie to, kad dabar tampa aiškesnė mano vaizdų tekstūra. Dabar norėdama akcentuoti „žvilgsnį iš vidaus“, pastebėsiu, kad ciklo vaizdai neiliustruoja prisiminimų. Prisiminimai tik sužadina vaizduotę, leidžia subjektyviai vertinti praeitį ir tampa vidine kūrybos sąlyga, vidiniu impulsu.

Prieš septynerius metus, rodydama mamai iš spintos ištrauktas jos sukneles ir palaidines, prašiau, kad ji pasiliktų, neišeitų... Kai artimi žmonės išeina, lieka jų daiktai ir drabužiai. Tačiau drabužiai skiriasi nuo kitų daiktų. Mano galvoje sukasi mintis apie drabužių ir kūno glaudumą. Jie prisigeria mūsų šilumos, kvapo, džiaugsmo, laimės, liūdesio, meilės, nusivylimo, pykčio, pavydo ir net įtūžio. Jie geba perimti mūsų energiją, glaudžiasi it gyvos būtybės, plazdena ar kitaip juda. Jie stebi mus iš šalies ir kartu dalyvauja gyvenimo peripetijose. Per tiesioginį fizinį kontaktą drabužiai įgauna žmogaus pavidalą, sugeria dėvėtojo kvapus bei kūno dėmes. Dėvėjimo žymės persmelktos individualaus gyvenimo detalėmis. Ši asimiliacija (susiliejimas) ištrina ribas tarp odos ir drabužių, sukurdama naujas prasmės sritis. Jie gali būti vertinami kaip kūno tęsiniai ir, gal būt todėl, taip sunku „išmesti“ artimų žmonių drabužius. Tokia asmeninė ir kultūrinė reikšmė suteikia drabužiams tai, ką Janas Asmanas (kultūros istorikas, senųjų civilizacijų tyrinėtojas, egiptologas, 2006) pavadino "mnemonine energija", įgalinančia praplėsti mūsų atmintį papildomomis asociacijomis.

TUŠTI DRABUŽIAI ir laiko jungtys

Tušti, dėvėti drabužiai neišvengiamai turi stiprią nebūties ir mirties konotaciją. Tokiems drabužiams galima priskirti savybę, kuri juos apibūdina kaip materialius sielvarto liudytojus. Jie saugo ryšį su savo dėvėtuoju, nors to dėvėtojo jau nebėra. Drabužiai taip pat reiškia gyvenimą – jie ne tik mena „gyvuosius“ iš praeities, bet dalyvauja dabartyje. Tokia jų esatis yra pozityvi, o ne sentimentali, nors svarstomas nebuvimas ir dėl to nebuvimo, gal būt, net mirtis (Juliet Ash, 2009). Reikia pastebėti, kad kuo daugiau kalbame apie būtį, tuo labiau išryškėja nebūtis ir, priešingai, kuo dažniau akcentuojama nebūtis, tuo spalvingesnė iškyla būtis. Toks paradoksas slypi ciklo fotografijose: tą patį drabužį vilki mama, nors tuo pačiu momentu ji jo nevilki – jis yra šalia, tuščias, be kūno. Čia dėvėti drabužiai žymi laiką, o pačios ciklo fotografijos neišvengiamai yra "įspraudusios" laiko žymes (nutrukimus, išbyrėjimus, subraižymus). Aptarkime fotografiją „Penktas sugrįžimas“. Joje įamžinta mama Tytuvėnų vienuolyno galerijoje. Ji vilki tą pačią juodą su šviesiais kraštais liemenę, kuri kabo šalia. Fotografijos plokštumos vientisumą suardo plyšys, kurį galima būtų traktuoti kaip praeities ir dabarties santaką, nes čia vaizdas pradeda byrėti į daug mažų aplinkos detalių, paliečiančių mamos drabužį, kuris nufotografuotas po jos mirties. Atsiradę tikrovės įtrūkimai teigia, kad drabužiai ir atmintis yra jautrūs ir nepatvarūs – atminčiai kaip ir drabužiams būdingas nykimas. Šis kitimas tam tikra prasme asocijuojasi su judėjimu arba slinktimi.

Toliau tęsiant temą apie tuščius drabužius tenka pasakyti, kad jie ištraukti iš spintos ir atsiradę kitose vietose, jaučiasi gana patogiai. Jie savarankiški, kad net elgiasi lyg gyvos būtybės. Kaip tik taip atrodo mamos apsiaustas beveik centrinėje ciklo fotografijoje „Tryliktas sugrįžimas“. Čia drabužis truputį panašus į vaiduoklį, kuris kapinių erdvėje atkartoja šeimininkės judesį ir taip sustiprina bendrą vaizdo sukurtą būseną. Bet grįžtant prie minties apie slinktį vaizde, norėčiau atkreipti dėmesį ir į vaizdo sukeltą iliuzinį jausmą, kad vaizde kažkas juda arba, jei dar nejuda, tai vis tiek tuoj sujudės. Tartum būtų sustabdytas kadras, kuris tuoj įveiks savo sąstingį ir veiksmas tęsis it filmas.