Panevėžio dailės galerijoje (Respublikos g. 3) veikia Sauliaus Saladūno fotografijų paroda.

„Saulius Saladūnas (g. 1950) – patyręs fotografas iš Panevėžio, kurio kūryba pasižymi subtiliais žmogaus ir gamtos ryšio tyrinėjimais ir ne tik. Jo darbai dažnai susiję su tapatybės, mitologijos ir intymumo temomis. Menininkas per fotografiją visą savo gyvenimą siekia prisiliesti prie žmogiškosios esmės, giliau ir giliau ieško prasmės momente, kurį geba užfiksuoti savo skverbiančiu žvilgsniu.

Fotografijų cikle, dedikuotame moters ir gamtos santykiui, Saulius Saladūnas kviečia žiūrovą į tylų, bet įtaigų vizualinį dialogą su lietuvių mitologijos personažu – Medeina. Ši paroda ne tik išryškina moters figūrą kaip gamtos jėgų simbolį, bet ir subtiliai atkuria archajišką ryšį tarp žmogaus ir miško, tarp moteriškumo ir laukinės gyvybės. Pasitelkdamas šviesos, kompozicijos bei aplinkos detalių dermę, autorius sukuria vaizdinius, kuriuose moteris virsta miško dvasia – laisva, stipria ir paslaptinga.

Fotografijos juodai baltos, išvalytos nuo spalvų emocijos, todėl žvilgsnis neišvengiamai krypsta į esmę – šviesą, kūno medžiagiškumą, paviršių, šešėlio alsavimą. Nepaisant to, kad siužetai galėtų skambėti teatrališkai – nuoga figūra tarp šakų, uogų, samanų – Saladūnas to visiškai išvengia. Vaizdai nedemonstruoja, o stebi. Jie dvelkia ne inscenizacija, o nematoma, tikra būsena.

Autorius kviečia į šias fotografijas žvelgti ne kaip į statiškus objektus, o kaip į veiksme vykstantį performanso aktą. Kiekvienas kadras – tarsi ištrauka iš tęstinio veiksmo, iš lėto virsmo, kuriame moters buvimas erdvėje tampa ne poza, o gyvu įvykiu. Tai ne fiksacija, o kvėpavimas, kuriame susilieja gamta ir žmogus. Paroda kalba apie moterį ne tik kaip kūną, bet kaip vietą – gyvą, formuojančią, kuriančią. Ir tuo pačiu apie gamtą – ne kaip foną, o kaip sąmoningą veikėją. Tai tylūs, galingi vaizdai, kuriuose fotografija tampa ne liudijimu, o patyrimu.

Šiuolaikinėje erdvėje Medeina gali būti interpretuojama kaip moters archetipas, saugantis savo vidinę laukinę erdvę – emocinę, kūnišką, instinktyvią. Ji simbolizuoja neprijaukintą prigimtį, tą dalį mūsų, kuri nepasiduoda normoms, dietoms, filtrams, spaudimui būti „gerai“, „tyliai“, „gražiai“. Medeina šiuolaikinėje moteryje reiškiasi kaip intuicija, nepriklausomumas, kūno išmintis, sąmoningas ryšys su gamta ir savimi. Tai tarsi balsas, sakantis: „aš esu, manęs nereikia pataisyti, aš gyvenu pilnai – kaip miškas.“

Šios fotografijos tampa priešprieša socialinių tinklų diktatui. Jose nėra pozos, nėra dirbtinio blizgesio ar troškimo įtikti algoritmui. Tai vizualinė rezistencija prieš normas, kurios sako, kad moters kūnas turi būti pataisytas, apdorotas, pritaikytas. Čia moteris yra ne produktas, o laukinė erdvė. Ne sukonstruota, o besikeičianti. Ne objektas, o veikėja.

Sauliaus Saladūno kūryboje juntamas ilgametės patirties svoris – tai ne tik techninis profesionalumas, bet ir brandus, išmintingas žvilgsnis. Jis gerai pažįsta savo lauką ir žino, kaip sumedžioti grobį – pagauti tą vienintelį, tikslų momentą. Jo fotografijose nėra atsitiktinumo ar beprasmių ieškojimų – kiekvienas kadras sukuriamas ramiai, užtikrintai ir be bereikalingo triukšmo. Tai žvilgsnis, kuris mato giliau – gebantis ne tik užfiksuoti formą, bet ir atskleisti jos paslėptą esmę. Toks profesionalumas leidžia autoriui kurti vizualiai preciziškus, tačiau jausmiškai jautrius darbus, kuriuose fotografija tampa brandžia, turininga menine kalba.“

Dr. Monika Dirsytė

Paroda veiks iki spalio 19 d.