Fotografą Remigijų Pačėsą (1955–2015) kolegos prisimena kaip „matytoją”. Šviesai jis turėjo absoliučią klausą. Jo fotografijose tokie paprasti objektai kaip kambario siena, Nidos krantinė, apleista gėlių klomba, švarkas ar šaligatvis tapdavo begalybės įžvalgomis. Iš pradžių, kai jis 1978 m. pradėjo dalyvauti parodose, tai buvo sidabro atspaudai. Nuo 2007-ųjų kasdienybės poetiką papildė spalva. Parodoje pirmą kartą pristatomi visi Pačėsos kūrybos etapai – ne tik „grynoji” fotografija, bet ir montažai, koliažai, monotipijos ir autoportretai.

 

„Geltona gulbė neatplauks” Pačėsa užrašė ant upės fotografijos, iš kurios sidabro vandenų bene pirmąkart išnyra geltonos gėlės. Taupiomis frazėmis jis mėgdavo vaizdus papildyti numanomo pasakojimo sluoksniu: „Parėjau”, „Antradienis – darbo diena”, „Pilka diena – pilka žuvėdra”, „Pas poeto kapą”. Ilgainiui pakakdavo angliška rašyba iškreiptos nuorodos „shtai”. Galiausiai jos irgi nebeliko, nes vaizdas kalba pats – „šešėlis rodo šviesą” ir pilkuma sprogsta dygiu spalvos juoku.