Lietuvos fotomenininkų sąjunga nuoširdžiai užjaučia Jono Dovydėno artimuosius ir šeimą.

 

Netekome iškilaus kūrėjo, kolegos ir bičiulio, kurio darbai paliko ryškų pėdsaką Lietuvos ir pasaulio fotografijos istorijoje. Reiškiame gilią pagarbą Jo atminimui ir linkime stiprybės šiuo skaudžiu metu.

 

Jonas Dovydėnas – fotografas, liudijęs epochas

 

Jonas Dovydėnas – vienas ryškiausių lietuvių išeivijos fotomenininkų, kurio kūryba aprėpia tiek asmeninę istorinę atmintį, tiek pasaulio konfliktų židinių dokumentiką. Jo fotografijos yra psichologiškai gilios, dažnai socialiai angažuotos, tačiau kartu kupinos žmogiškumo ir tylios vizualinės įtaigos.

 

Gimė Lietuvoje (g. 1939 m. vasario 12 d. Kaune), rašytojo Liudo Dovydėno šeimoje. 1944 m., artėjant sovietinei okupacijai, šeima pasitraukė į Vokietiją, o 1949 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Augo Bostone, vėliau studijavo anglų kalbą Browno universitete, tačiau netrukus atsigręžė į fotografiją.

 

1964–1966 m. Dovydėnas studijavo fotografiją Rod Ailando dizaino mokykloje pas žymų fotografą Harry Callahaną, o vėliau – Ilinojaus technologijos institute pas Aaroną Siskindą, vieną iš abstrakčiosios fotografijos pradininkų. Šie mokytojai padarė didelę įtaką jo stilistikai ir požiūriui į fotografiją kaip meninę, o ne vien dokumentinę priemonę.

 

1968 m. Jonas Dovydėnas tapo laisvai samdomu fotografu. Gyveno JAV, bet dažnai keliavo po pasaulį – ypač į Rytus bei Vidurio Aziją.

 

Jonas Dovydėnas – dokumentinės ir meninės, spalvotos ir nespalvotos fotografijos meistras, o žymiausi jo ciklai – jautrūs laiko ir vietos įrašai.

 

Afganistanas – 11 kelionių į karo paveiktą šalį

 

Vienas įspūdingiausių ir pasaulyje žinomų Dovydėno projektų – ciklas apie Afganistaną, kurį jis fotografavo nuo 1985 iki 2010 metų per 11 savo kelionių. Šiame cikle užfiksuoti kovotojai (mudžahedai), civilių gyvenimas, religinių bendruomenių kasdienybė, karo padariniai.

 

Tačiau Dovydėnas nesiekė vien karinių reportažų – jis fotografavo žmones jų kasdienybėje: vaikus mokyklose, moteris turguje, tikėjimo apeigas, dulkėtus kaimų kelius. Fotografo akimis Afganistanas – ne vien karo laukas, bet ir žmogiškos ištvermės, orumo vieta.

 

Jis yra minėjęs, kad mudžahedų kova jam priminė Lietuvos partizaninį pasipriešinimą Sovietų okupacijai, todėl šis ciklas turėjo ir asmeninę, moralinę dimensiją.

 

Sugrįžimas į Lietuvą – prarastos tėvynės paieškos

 

Po Nepriklausomybės atkūrimo Dovydėnas ne kartą lankėsi Lietuvoje. Vienas reikšmingiausių jo vėlyvųjų projektų – „Sugrįžimas į paliktą kraštą“ (1996–2002), kuriame jis fiksavo istorinės atminties fragmentus: senelių sodybą Antakalnyje, Vilniaus gatves, kaimų gyventojus.

 

Šiose fotografijose juntamas ne tik istorinės nostalgijos prieskonis, bet ir dokumentinė refleksija, tarsi bandymas suprasti, kur buvo nutrūkusi šeimos linija, kur galėjo būti jo paties gyvenimas, jei ne emigracija.

 

Urbanistinė ir socialinė Amerika

 

Gyvendamas JAV, Dovydėnas fotografavo ir amerikietišką kasdienybę. Jo ankstyvieji darbai – „Faces“ (1976), „Chicago Houses“ (1979), „Nevada: A Journey“ (1987) – vaizduoja miestų architektūrą, žmones, dažnai – imigrantus, mažumas, marginalizuotas bendruomenes.

 

Jonas Dovydėnas nesiekia šokiruoti ar sukurti vizualinio efekto. Jo darbams būdinga rami, kontempliatyvi kompozicija, dažnai – psichologinė įtampa. Jis leidžia vaizdui „kalbėti“ už save, neprimeta žiūrovui emocijų. Pats fotografas yra sakęs, kad „nori ne vertinti, o susieti“, t. y. ne moralizuoti, bet užfiksuoti gyvenimo paradoksus, žmonių laikyseną, tylų orumą net sudėtingiausiomis sąlygomis.

 

Įvertinimas ir veikla

 

• 1989 m. Dovydėnas tapo Lietuvos fotomenininkų sąjungos nariu.
• Nuo 1997 m. – garbės narys.
• 2005 m. suteiktas Meno kūrėjo statusas.
• 2019 m. įsteigė dokumentinės fotografijos stipendiją, kuria remiami Lietuvos kūrėjai.

Jo darbai buvo eksponuojami Čikagoje, Niujorke, Vilniuje, taip pat įtraukti į tarptautinius leidinius, muziejų rinkinius.

 

Jonas Dovydėnas – tylus liudytojas, kuris per fotografiją ne tik pasakoja istorijas, bet ir parodo žmogų aplinkybėse, kuriose dažnai nelieka vietos žodžiams. Jo kūryba – tai tiltas tarp pasaulių: tarp karo ir taikos, tremties ir sugrįžimo, Amerikos ir Lietuvos.