Leidykla „Homo liber“ išleido knygą „Lemtis būti fotografu“ apie Algimantą Žižiūną, vieną iškiliausių Lietuvos fotomenininkų, sudarytą Pranciškos Reginos Liubertaitės. Ši knyga – apie sudėtingą, labai gilią ir jautrią, spalvingą ir kūrybingą, kruopščiai ir atsakingai dirbančią asmenybę, iki begalybės visa esybe atsidavusį savo profesijai. Tai vienas iš Lietuvos fotografijos milžinų, sukaupęs vieną didžiausių nuotraukų ir negatyvų archyvą, įvaldęs įvairiapusę fototechniką, dalyvavęs daugybėje didelių ir mažų, personalinių ir grupinių parodų tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Žinomas daugelyje pasaulio šalių, kurių žymiausios galerijos yra nupirkusios jo kūrinių, yra laimėjęs įvairius tarptautinius konkursus ir yra žinomas Azerbaidžane, Čekijoje, Ispanijoje, Italijoje, JAV, Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje, Norvegijoje, Slovakijoje, Švedijoje, Turkmėnijoje, Ukrainoje, Vengrijoje, Vokietijoje ir kt. Jo nuotraukos publikuotos pasaulio kultūrinės spaudos leidiniuose, kūrybos almanachuose, albumuose. Profesionalumą pasiekė atkakliu darbu, nuolatiniu savęs tobulinimu, susitelkęs į profesinę veiklą, kryptingai siekiantis tikslo. Buvo santūrus, uždaro būdo, mažakalbis, gilios intuicijos ir įžvalgumo, labai kuklus, rūstokai tvirto būdo, slepiantis pernelyg didelį jautrumą – neišsiduoti, neatsiskleisti kaip įvairiaspalvei asmenybei.

Knyga iliustruota daugybe nuotraukų, tekstai dokumentuoti, nemažai kolegų, draugų, pažįstamų prisiminimų. Atskleidžiama vargana vaikystė, mokslo metai. Apie dalyvavimą 1957 m. Kauno Vėlinių įvykiuose pasakoja jis pats straipsnyje, kuris buvo skelbtas spaudoje. Mokėsi Maisto pramonės technikume Kaune, gavo paskyrimą į Anykščių vyno gamyklą, kurioje atidirbęs privalomus 2 metus, išėjo į Anykščių rajoninio laikraščio redakciją, 1970 m. persikėlė gyventi į Vilnių.

Toliau aptariama menininko kūryba, susidedanti iš daugiau kaip 20 didelės apimties kūrybos ciklų, kuriuos sudaro šimtai ar net tūkstančiai nuotraukų. Ryškiausi ciklai „Portretai“, „Veidai ir mintys“, „Anciškis – Lietuvos vidurys“, „Mugės Lietuvoje“, „Atgimimo metraštis“, „1991 m. sausio įvykiai“. Gausiausi ir labiausiai vertinami ciklai „Portretai“ ir „Veidai ir mintys“, prisidėję formuojantis portretinės fotografijos pagrindams Lietuvoje. Fotografuoti pradėjo jaunystės metais – vidurinėje mokykloje. Šį pomėgį tęsė studijuodamas ir pradėjęs dirbti. Ne tokie aktyvūs buvo 1965–1970 m. dirbant Anykščių rajono laikraščio fotokorespondentu, literatūriniu darbuotoju, nes kūrybai likdavo tik laisvadieniai. Intensyviai kurti pradėjo 1970 m. persikėlęs gyventi į Vilnių. Pats fotomenininkas teigė, kad įgyvendindamas sumanymą parengti ciklą „Veidai ir mintys“, 1970–2002 m. – aktyviausiu kūrybos laikotarpiu, – bendravo su 1500 portretuojamųjų, atstovaujančių meno, kultūros ir mokslo sritims. Algimantas Žižiūnas daugiau kaip per 40 intensyvaus darbo ir kūrybos metų sukaupė didžiulį asmeninį per 1 mln. fotografijų ir negatyvų archyvą, saugomą Valstybės archyvo Fotodokumentų skyriuje. Menininko valia ši intelektinė meninė vertybė – dovana Lietuvai, jos ateinančioms kartoms. Valstybės archyvo Fotodokumentų skyriaus darbuotojai nuskenavo, aprašė ir suskaitmenino 2000 didelio formato ciklo „Veidai ir mintys“ nuotraukų. Sunku aprėpti, kiek jų dar liko nerastų ir kada bus rastos tarp daugybės kitų nuotraukų ir negatyvų.

Ir toliau vyksta Algimanto Žižiūno įvairių ciklų fotografijų parodos ne tik Vilniuje, bet ir daugelyje kitų Lietuvos miestų. Tai liudija knygos skyrius apie parodas. Fotomenininko kūryba tęsia gyvenimą, o jis pats kaip menininkas tapo legenda.

Leidykla "Homo liber" knygą pristatys artėjančioje Vilniaus knygų mugėje. Ją taip pat galima užsisakyti internetu LFS knygyne.